Bėgiojo neatpažįstamai greitai
maži nepalyginamai
plastilininiai.
Ar akli - sunku nustatyti,
bet, matyti, ne kažin ką
įžiūrėjo ir įžvelgė -
laukė ledynmečio
pamėlusiais pirštais,
net ir dabar sunku pagalvoti,
kokio mažumo
delnus bandydavo šildyti
molio puodeliais,
molėtos arbatos dumblu
atsiduodančios ir išsiduodančios,
duodančios darbo be atlygio -
viešojo
inkstams, mažoms kepenims (kepenėlėms),
trumputėms jų žarnoms (bet ne žarnelėms - jauskite pagarbą)
(ištempus, sudėjus ir išdžiovinus - skliaustai vis tęsiasi -
šiandien nebūtų nė kilometro, net vieno).
Puodelis - tai niekis, kuklus malonumas.
Už viską labiau
jie pamėgo byrėti.
Byrėti ir Birti -
išBirdavo tuntais
(nuo drožlių asfalto
ir džiunglių mažai kuo atskirsi).
O jeigu lietus, tai išvis susiliedavo
upėmis, smėliais, arbatos puodeliais
(mažais bruderšaftais).
Nušvitus ir vėlei ieškodavo kelio,
to kelio, kuris
dar seniau vos atvykus jiems
praskėtė šąlančius miesto kelius,
keliukus
ir gėles plastilino kvapu aplipdytas
išdulkino
pakeles, baisiai pabalusias,
viską užrašė į paakius.
O miškus jie jau buvo pamiršę -
atkando dantis į riešuto kevalus -
tam per maži (žinojo iš laikraščio), nes
įžvelgė tarsi ledynmečio ženklą, šaltą ir kietą
visai neestetišką - purtantį
drėgną ir limpantį purvą,
kurį jie sumaišė su oda -
maži padriki žmogeliuskai
pabirę nusitiesė brastą
išbristi iš šalčio - jei ką.
Spaudimo ir slėgio,
gėluonies ir drėgmės
užtvindžiusios bronchus.
nebekvėpavo - tik jautė
nuo karščio ištirpusią odą,
kol persprogo galvos -
taip baigės ledynmečio laikas.
Manęs tai tokios eilės nešildo ir neįsiubuoja... Daug vargo kol perskaitai, prasėdi krūvą akimirkų ir nei iš vietos. Bet nuostabu, kad yra ir kitokių kaip aš. Manau, jis kaip tik jiems :)