devintoji sielos stotelė,

devyniom duonom
iš dangaus dirbtuvių
kiekvieną rytą vaišinai mane,
o aš verkiau...
vis tiek norėjau rasti
rytinį vėją savo viduje...

devyniom duonom
lyg dangaus žibintais
kiekvieną naktį šviesdavai sapne,
o aš tylėjau
ir žvelgiau į sielas
tarsi plaštakes skrendant į tave...

ir vis dvejoju...
vis laikau rubiną
ir vis mąstau
įmesti jį ar ne?
į saują vandens...
ir tegul skalauja
devynios upės
jūros viduje...