Jo šakos.
Tos senos šakos. Sudžiūvusios.
kur rudenį blaškėsi daužomos vėjo,
o žiemą nuo stingdančio šalčio braškėjo
ir buvo negyvos, nejudančios
Tos šakos
iš naujo žiedais sužydėjo,
pavasario vėjo ir saulės nubudintos,
gražiausiais žiedais apsipylusios,
pažadintos muzikos paukščio sugrįžtančio
Tos šakos - jo,
Medžio
vėl
žydinčio.


Šantalė











