Vasaros rytas pro langą

Ilsiuosi prie lango, atverto į ryto bedugnę,
nuo vasaros šalčio pamėlusiu veidu;
ąsotyje tuštuma numirus, mano balso aidas,
keli laimės trupiniai ir tavo kraujo lašas.

Tupi senoji moteris ant spindinčios palangės,
ji du kartus už mane didesnė,
jos galvos apdangalas - senoviškas, aukštas,
panašus į baltą miestelio bažnyčia,
ir suokia pravėrus švelnų, ilgą snapą
apie vandenį, kurs žvilga tarp miegančių
                                                gluosnio šakų,
o rytas pūkuotas, su melzganais lapais,
nepasiekiamam aukšty, burną pražiojęs,
trokšta bučiuotis ir virpa, virpa.
Ant palinkusių kamienų švilpia raguoti paukščiai,
žolė - sapno spalvos. Eina žmonės siena,
užgimę iš skaisčios saulėtekio žaros,
savo raudonuosius rūbus jie kloja moteriai po
                                                            kojom.
Juodieji serbentai dubenyje kaip mažų
                                                      žvėrelių akys,
nuo ąsočio per stalą bėga šviesus, labai gražus
                                                      šermuonėlis.
Suplasnojusi rankomis,
moteris į žėrintį dangų išlekia
ir dingsta už horizonto.
Per naktį rašiusi man meilės laiškus,
dabar sūpuojasi krėsle, nupintam iš skiedrų,
švelniai mirgant rasos dulksnai ant stalo -
                                                    seno, sukrypusio.