Baladė apie gyvenimo išmintį

Maumas iš pelkės kartą išlindo
Tik apsidairė, visas suspindo
Daug ir varlių, ir šliužų užregėjęs
Tarė staiga visas suišmintingėjęs:

"Jūs padarai šitos žemės niekingi!
Viskas jums negerai, visko jums stinga!
Jums tik po purvą kapstytis, tik raustis
O, pažiūrėkit į didelį aukštį!
Kaip ten šviesu, kaip gražu, kaip galinga
Kilkite, skriskit, kol galios nestinga!
Mokės senelis mane - "Mielas Maume,
Lipki į pušį - išlakią žalaunę
Tik suplasnok letenėlėm trumpiausiom
Visas nuskrisi ir nieks nepagaus jau!"

Šliužas piktai pažiūrėjo į Maumą
Kurkiančios varlės net pakeitė spalvą

Tarė: "Žinai ką - gyvenk tu kaip nori
Lipk į pušis, kopinėk bičių korį.
Mums čia gerai - ir po purvą kapstytis
Na, o seneliui gali pasakyti
Kad jeigu dar pripezės apie prasmę
Mes jį suėsim ir nieks neberas jau."

Ir susimąstė vėl Maumas iš naujo
Baisiai nemėgo senelio jis kraujo
"Ech", - pagalvojo, - "geriau jau aš eisiu,
Sau pamąstysiu, tylėsiu ir bepročius keiksiu...