Iš gelmių į gelmes

Iš vyturio gelmių, lyg iš nasrų žuvies,               
ašakėles į žemės stalą saulė spjaudo.                 
Springsti, ir nežinai: išvys ar pasikvies
tave išplaukt į šilumą ant paskutinio šiaudo

dar vieną kartą po kelis sočius kartus.
Kur šypsosi padebesy žibuoklių žaizdos,
užsimokės papildomai savim šykštus,
nes pražiūrėtą rytmetį miglom užglaisto

diena įbridusi – nors saulę nusišauk!
Užritino kažkas ant kalno net Sizifą.
Jo akmenį tvirtai laikyk - išeisiu lauk
pasižiūrėt kaip aukso blynas medžiais lipa

be jokio plano, be diskusijų, minties,
dalina prakaitą ir debesim nušluosto.
Išsiveda paukščius, tylu - akis išties
varvėti vaiko burtu, gręžiamu per skruostą,

išsprogusiais vokais, svaigins ir pamosuos,
įkops mintis pro erdvę, laiką ant žydrynės.
Įsikerta į spindulį, aukščiau kasos,
rasot dvi akys mano – kulkos sidabrinės.