Senelio pasaka... :(

Akim begęstančiom lydėjau paukštę tolin sidabrinę,
Nusinešė su savimi jinai vaikystę manąją auksinę,
Nuskriejo nuvilnijo užsidėjus žydinčių žiedų vainiką…
Nusinešė su savimi vaikystės juoką ir niekada negrįš!

Prisiminimai sunkūs ir mieli man plaukia prieš akis,
Keliauju aš keliu gyvenimo į ten, kur ves žiauri lemtis,
Tikiu, kad kada nors dar susitiksiu savąją  poniutę laimę…
Ir kad neužsimerkęs pažiūrėt galėsiu aš į savo baimę!

O šiandien tenkintis turiu beribiu dangumi ir saule,
Dainuodamas žvelgiu skausmingai aš į tuščią savo saują,
Klajūnas šiandien aš esu, žinau, gyvenimas yra ne tavo…
Prisimenu žodžius kadaise ištartus man vienišo senelio:

–Žmogau! Atsitokėk! Ne valdžioje ir ne piniguose gyvena laimė!
Nuo jų prasideda pavydas, godumas ir gobšumas, baimė,
Jie sunaikina visiškai ir sąžinę, ir dorą, ir garbę, ir draugus…
O sielos gelmėje ramu ir šilta tau jau niekada nebus!

Žmogau! Šiandien tau išminties drabužį apsivilkti reikia,
Nes viskas, ko per daug – kainuoja brangiai ir nesveika!
Sušelpki elgetą, pagirdyk trokštantį, parpuolusiam padėk…
Blizgučiais tik nesusigundyk ir tikėt iliuzijomis nepradėk!

Seniai seniai šie išmintingi žodžiai nuskambėjo ryto tyloje,
Šiandien aš pats senelis sėdžiu ir meldžiuos dievams vienumoje,
Nakty skaičiuodamas metus aš sugrįžtu dažnai mintim į tolimą jaunystę…
Ir krečia šiurpas ten neradus nieko gero, tiktai klaidą ir paikystę!

Buvau aš jaunas kažkada, seniai, turėjau savąją svajonę,
Kadais ir aš išdidžiai keliavau paskui savąją vilionę,
Bet metai skaudžiai kurdami ir griaudami savo stebuklus…
Parodė man, ant egoizmo pamatų pilis statytoji sugrius!

Mintis sena kažkur paklydusi kadais sugrįžta, Dievaži,
Visi mes buvom kažkada, seniai, vaikai maži maži,
Visi tikėjome viskuo, buvom naivūs, juokingi ir gležni…
O pats gyvenimas tada atrodė mums kaip motinėlės pasaka graži!

Dabar visi mes perbridom didesnę ar mažesnę upę laiko,
Ir pasaka pavirto košmaru kadaise mažo mažo vaiko
O dabar žmogaus, užsiauginusio šarvus, nagus, ragus, dantis…
Besikaunančio aklai už savąją gyvybę ir už tai, ką neša blizgesys!

Nuostabios jaunystės paukštė lengvabūdė išskleidė sparnus,
Bešokdama ir besijuokdama nuskriejo per pievas ir laukus,
Dargana rudens pradėjo plėšyti be gailesčio pageltusius lapus…
Nuskriejo paukštė tolumon… ir niekad niekad nebegrįš!