rožinis pasaulis ant akmens amžiaus sienų

Mes rožiniais sparnais
braunamės
beldžiamės
plakamės
į
Kits kito langus
lyg rožinius akinius
nuvalom
dulkelėm biriom
išbraidom
išpjaustom
ištekinam
sienas
rankelėm savom

kad
protingi dėdės dideliais akiniais
sugebėtų įžvelgti
-amžinus dalykus-

piešinius mūsų
skaitytų
stebėtų
rantytom liniuotėm
brūžuotų
ir gilintųs
ką aš/tu
jautėm
kuo plakėmės
kur ir kame

ir kokie
archeologiškai patvarūs
mūsų
Aidai

kaip reiktų klot lovas
lyg ne vienas
ne du
ir ne dešimt

pūkų
      patalų
              pažinotų

              kits
          kitą
kitapus

lyg jie būtų kvailiai

aš ir tu
jau seniai
su sparnais
paloviais
patvoriais
vienas kitą mylėdami
mylim
brūkšneliais ilgais.
Ir betaškiais vaikais.

2004 12 14