Natiurmortas

Per kilimą susiglamžę margi sodai slenka,
kvėpuoju balzganu oru: jokio balso, jokio kvapo.
Virš geltonos ir violetinės šviesos pritemsta
                                                          mano akys.
Negyvos gėlės spindi ir nesilenkia.
Jos tiesios it pakelti kardai.
                                      Neverk.
Sugniaužtas smakras į šaltas spalvas atsiremia,
plaukai be menkiausio atspindžio pranyksta
                                                          juodume,
lygiame paviršiuje ištirpsta plonas kaklas,
tik žalsvuose plotuose išlenkta dėmė grasina,
                                                          primena kažką:
netikras, pramanytas lapų pavėsis laukia -
ten nusileidžia tuščios rankos, bet nieko nėra;
ir balti, mirę daiktai paspringsta dulkėse.
                                                          Neverk.
Aukštį gožia šydas ūkanotas,
apdraiko erdvės lapus, snieginą uolą -
pamiršti marškiniai laukia kūno
ir sklando rugiagėlėmis aptaškytame danguje,
palieti - išdžiūvę stiebai dreba melsvame flakone,
kur meldžiasi švelni, nematoma indo fėja,
pailgais pirštais prie krūtinės glausdama
                                                          persišviečiantį lapą;
o nuo begalinių glamonių plinta ir plinta
nematomos bangos apšviestoje jūroje.
                                                        Neverk.