Mirties ironija

Iš niekur tyliai tyliai aš čia atėjau,
Į nebūtį po darbo savo iškeliausiu,
Nekviestu ir nelauktu čia svečiu apsilankiau…
Gudrauk kaip nori prieš mane, vistiek apgausiu!

Mane surasi tu šešėliuose nakties,
Tenai, kur tik viena vilties žvaigždė spindės,
Vien kastuvu užkasti savo nuodėmių nesitikėk…
Mes susitiksim, kai mažiausiai to norėsi, patikėk!

Išgirsi mano juoką savo sielos gelmėje,
Kai veidrody senatvė tavąją jaunystę ris.
Ir tyliai visą laiką būsiu tau už nugaros, pasaloje…
Kai susitiksim, tu ištarsi tyliai vardą manąjį – Mirtis!