Meilės agonija

Kas, Meile, tu  esi? Bandau suprasti…
Nepažįstame tavęs, o bijome prarasti,
Nepaisai tu  žmonių, atstumo, padėties,
Apakini akis ir protą…niekas nepadės!
Sulaužai tu ir sienas, ir tradicijas, ir dalią,
Žmogus sustojęs prieš tave praranda valią…
Gali sukurti ir sugriauti visą Karalystę,
Gali užnuodyt ir palaiminti vaikystę,
Gali tu užaugint sparnus ir juos nukirpti,
Gali pralenkti laiką tu ir sustabdyti…
Balčiausią dieną tu gali paverst juodžiausia naktimi,
Juodžiausią naktį tu gali paverst šviesia ateitimi,
Tu tyliai, nelaukta ir nekviesta kaip šešėlis ateini…
Ir savo fakelo ugnim iš pasalų širdin smeigi!
Atgyja spalvos, vėjas, saulė ir dangus,
Žmogus to magų vyno paragavęs bus
Laimingas, o širdis gražiai dainuos
Ir žmogų mylimą naktim sapnuos…
Nerūpi tau nei metai, nei vieta, nei tėvo noras,
Tau nusispjaut į tai, koks šiandien oras,
Dainuoja vėjas, seka pasaką miškinis…
Pasijunti sparnus įgavęs, lyg laukinis!
Gali suteikt daug laimės tu  ir daugel skausmo,
Žmogus, dar niekad nepatyręs šito jausmo
Yra negimęs dar, ir nieko dar nežino,
Jei laimės ar nelaumės šitokios pasauly nepažino!
Žiauriausą sielos pūgą sugebi nutildyt…
Sušalusį sunkiam kely tu sugebi sušildyt…
Krūtinėje ledinę širdį sugebi ištirpdyt…
Žinau… Gali troškimą manąjį išpildyt!
Žiūriu į Dangų savo žvilgsniu nebyliu,
Jei mano žodžiai tau meluoja…Aš tyliu!