Rašyk
Eilės (73716)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Maitvanagių karalystė šiandien atostogauja. Šiandien atostogauja visi sostuose šešiasdešimt keturi, lyg sapnais teptuose savo keistuose rūmuose. Pro rombo formos langą į menę veržiasi saulės šviesa. O Karaliui atrodo, kad tik ką švietė mėnulis. Visa menė buvo gedulingai keista, lyg joje pačioje gyventų tūkstančiai užsislėpusių mėnulių ir valdžios ištroškusių maitvanagių dvasia. Aplink sostą, stovintį menės gale, sienos buvo įrėžytos langais, kurie  atrodė lyg šviesūs sargai, o jų ietys buvo dulkių prisisiurbę saulės spinduliai, kurie praduria kiekvieną, turintį blogų kėslų prieš sosto valdytoją. Tokia simbolių jėga žemės centre ir strėlėmis nusėtame paviršiuje. Visa tai tik žėrintis paviršius, lyg sarkofagas, saugantis savyje lobį, arba lobio tuštybę, paslėptą mumijos širdyje. Po keliasdešimt sargų prie kiekvieno sosto, raudonųjų mechaninių kareivių ir riterių. Pulkai žygiuoja per Himalajus, trikdydami amžinąją milžinų ramybę. Gelmė audžia trypiamą jėgą. Pereiti kalnus ir varpais gausti, ramių veido raukšlių fone kviečiant didžiausioms iškilmėms dėl pergalės. Varpai gaudžia ,ir sostas ,lyg ta mirties lova, priima savąsias mumijas. Nuotakų nuotakas, moterų moteris ir kalnų ryjikus, amžiams netekusius savojo vado, tarp skėrių ir nuodingų musių praradusio savo galią. Mirtis dėl to, kad visa tai atžygiavo ir atskrido pulkais iš vidaus, o kariuomenė juk niekados neslinko kalnų širdimis ir kraujagyslių upėmis. Nereikėjo budinti milžinų, oi ,nereikėjo..
  Vėliau, per amžius, žmonėms teko dengtis akis ir lūpas skraistėmis ir skaromis, nes užburtųjų persiškų kačių jėga amžiams į kapus nuvarydavo tūkstančius gyventojų. Ir jie tada likdavo tik kalnas numirusių musių. Tik magiški šokiai padėdavo jas nubaidyti. Juk matėt, kaip raitosi gyvatėmis skaisčiosios pasaulio moterys. Jos bandydavo liemeniu ir rankomis išgauti paslaptingos kalbos raštus ir taip pakilti į laimę ekstazėje pasislėpus nuo skėrių ir musių piktosios, viską valdančios jėgos. O ,svarbiausia, nuo persiškų kačių ir jų galios. Nei vienas šios katės plaukas nelietė sosto. Nes jas augina kiti valdovai, iš kito amžiaus ir kito slėnio, puošto kitais bokštais ir kita valia, nuodėmėm ir bausmėm.
  Šio sosto atlošą trynė daugybė karalių nugarų. Sostas turi ne vieną dvasią. Jo istorija užrašyta visur, ant kiekvieno daikto, esančio šioje menėje. Ir ant nuostabių aukso dulkes traukiančių palangių, ant kurių raitėsi vaškinės ir žalvarinės gyvatės, ir ant dulkėmis nusėtų rudų ir raudonų spintų, prigrūstų tūkstanči7 knygų, kurių kiekvienas puslapis ir kiekviena raidė turi po visą karalių istoriją, ir ant gipsinių skulptūrų, vilnos kailio kilimų, senove gyvuojančių paveikslų, tirpstančių žvakių ir trigalvių žvakidžių, kalbančių ir dainuojančių freskų, baltų angeliškų kolonų ir ant viso kito, kas slėpėsi pačiuose tamsiausiuose kampuose.
  O pats karalius buvo devynių miegančiųjų gražuolių būsenoje, kurių kiekviena sapnavo skirtingą sapną. Dėl to savo ramybėje karalius negalėjo susigaudyti. Chaosas galvoje lyg deimantui išskaidžius doriausią dalyką, buvusį pirminiu tylėtoju. Bet deimanto jam geriau nepriminti. Nei niekieno kito nekalbačiom mintim, nei kokiais jį išduodančiais gestais. Reikia tylėti. Bet būtent amžinas tylėjimas ir pažadina pačią nuodėmingiausią mintį apie tą pražūtingąjį ir gelbėjantį akmenį.
  Deimantas skaido savyje šviesą, į visas puses paskleisdamas gyvybės energiją. Briliantais mintyje kaupiasi tariamos tiesos ir susijungusios tampa didžiausiu pasaulio neaiškumu. Deimantas vienintelis suraizgo galvoje visų amoralių dalykų pateisinimus. Atskleidžia visų tiesų visumą vienu spinduliu, patekusiu į brangakmenio vidurį. Net tamsiausi vingiai nušvinta per amžius kauptais tiesos ir melo reiškiniais. Kraujagyslės įgauna aukso spalvą, kai pradedi suvokti tokius dalykus. Sidabro upės teka gyslomis, gyvsidabris tampa nebenuodingas. Bet deimantui reikia bent mažiausio ruožo šviesos, kad galėtų ją pačią versti galinga ir sodria tamsa, kuri nėra baisi, nes išmintis prieblandoje, kuri yra pereinamoji tamsos fazė. Fazės išmintis yra gyvybės melo kalba, kuri veikia ir skleidžiasi kaip tiesa. Ji neturi prasmės, kaip neturi prasmės ir melas. Tačiau deimanto šviesos tamsybė melą pateisina, nes viskas egzistuoja netiesoje. Deimanto galia nenusakoma ir nesuvokiama. Argi gali teisusis pripažinti viską apimančią jėgą, kuri visais atvejais daro jį neteisų? Teisiojo galvoje dvi jėgos kovoja viena prieš kitą, kol viena iš jų prisitaiko prie jo suvokimo, kuris iš tiesų yra melagingas. Kova tarp dviejų jėgų vyksta amžinai, nors viena iš jų jau būna prisitaikius. O tada ir pats teisusis tampa jėga, ir trys jėgos slėgdamos viena kitą,ima ir pražūva. Tiesos nebelieka, lieka tik viską apimanti deimanto tamsybės išmintis.
  Seniau ją pažinojo tik maitvanagiai. Ši paslaptis buvo jų tarpusavio jėga. Jie buvo užvaldę pasaulį ir amžinai pateisindavo kitus melo pasaulius.
  Paukščiai būriuojasi ties rūmų bokštais. Plunksos byra langinėmis ir sienomis. Karalius nerenka plunksnų. Renka tik tas, kurias pats nupeša nuo maitvanagių nugarų. Dažniausiai nuo savo nužudytųjų. Žmogus savo vaiduokliška prigimtimi yra užprogramuotas savintis ir naudoti, o dėl garbės ir sosto nuopelnas kilnių įvykių, kurių kaltininkas yra pats žmogus, jis įtikina save esant dar didesniu valdovu nei yra, ypatingai, jei turi savo paties rankomis nužudyto maitvanagio plunksnas. Bet juk šių paukščių negalima buvo žudyti. Juodasis deimantas pateisina šį amoralumą. Jis be galo veikia per šviesą karaliaus samonę. Bet kokia prigimtis, tokia baigtis ir tokia deimanto galia per šviesą.
  Tamsioji maitvanagių mirtis tarp karaliaus pirštų. Po truputį nyksta ir dirvožemio žmonės, nes maitvanagiai nebegali jų apsaugoti. Jie gimsta iš žemės, o vėliau ja ir virsta. Numirusiųjų šokiai po truputį nyksta, nes dingsta maitvanagio dvasia. Visa esmė buvo numirusiojo šokis - išsilaisvinimas amžiams nuo numirusių gyvųjų ir gyvų numirusiųjų. Nepriklausomi nuo vienas kito, dirvožemio žmonės valdo žemę tokią, kokia ji buvo pasaulio laiko pradžioje, kai iš belaikės erdvės į pasaulio pradžią įžengė nenusakomi padarai, visiškai suprantantys ir numatantys savo prigimtį, o tarp jų ir dirvožemio žmonės. Prigimtis buvo šviežios sėklos vaisius, nesugandintas ir niekieno nevalgomas, taip pat nekeičiantis savo pavidalo. Prieš pasaulio pradžią prigimčių buvo labai daug ir gimimas buvo ne prigimties priežastis, o jos padarinys. O vienoje sėkloje gyveno dar viena niekieno žemė, nors ir nepriklausė ji nuo prigimties ir jos nežinojo. Duomenis saugojo tik medžių kamienai, bet niekas niekas iš gyvųjų to nesuprato. Tik mirusiųjų šokis prakalbindavo medžius ir jie atskleisdavo bent pačią mažiausią dalelę viso to, ką jie žinojo ir slėpė. Taigi dirvožemio žmonės gimsta ir miršta, bet pamiršta vienintelius išminties išjudinimo šaltinius - mirusiųjų šokius. Gimdo tuštybę tarp gimimo ir mirties ir ją išaukština. Tačiau kur tik pažvelgsi, ten ta tuštybė vis skirtingai išaukštinama arba kaip tik - labai numenkinama. Gali sukioti galvą ir į rytus ,ir į vakarus, ir į šiaurę ir į pietus, bandant suprasti skirtingų akmenų prigimties supratimą ir nuovoką to, kaip gali būti įmanoma ir neįmanoma tarp gimimo ir mirties, kur už didžiulių aptvertų metafizinių labirintų ir skersgatvių ,jėgos arba jėgos nebuvimas tuštybėje yra išjudinami mirusiųjų šokėjų.
Dirvožemio žmogus  baltas ir gražus iš juodos ir tamsios žemės gelmės. Motina, kurios gimda pripildyta žemės. Gyvybė mezgasi juodumoje ir pačioje pradžios pradžioje. Juk žemė ir vanduo - dalykai, neleidžiantys žmogui kvėpuoti deguoniu. Visa tai yra atspindys to, kad buvo po pasaulio atėjimo į laiką. Nepriklausomybės daigas tampa priklausomu, kai dirvožemis prigimdo daugiau gyvybių iš fantazijos, nei iš realių savo sėklų ir įsčių. Baltas iš juodo tampa fantazijos sėklų atiradimu skirtingose pusėse, kurios viena yra priklausoma nuo kitos, ir ta priklausomybė yra juodojo viduje. Būtent todėl, kad jis išskleidžia į laiką ir erdvę baltąjį. Kaip baltos vandens lelijos ,amžiais augusios vandenyje, vieną kartą imtų ir pražystų pulkais iš žemės ir skleistų savo prigimtį kitu žodžiu, nors visą laiką norėtų pasakyti tą patį, ką seniau burbuliuodavo po vandeniu. Dirvožemio žmogaus priklausomybė valdovui naikina laisvę rinktis, o sunaikinę laisvę rinktis užveria kelią nežinomybės sklidimui, kuris užpildydamas visą erdvę anksčiau ar vėliau vis tiek privestų prie priklausomybės vienam asmeniui, kuriam būna priskiriamas ne tik visų būtybių valdovo titulas, bet dar ir dangaus, žemės, vandenų ir kiti. O tas vargšas valdovas - gėlės žedas su gaubtu, tvirčiausia pasaulyje kaukole ir šalmu vos spėja užkasti žemėje mirusias fantazijų sėklas ir gimdyti kitas iš mirties ir gyvybės, vėlgi ten, kur susiduria juoda ir balta - daugybė dirvožemio žmonių motinų ir vienintelis vienintelis baltas vaikas.
Ta pati erdvinė grandinė, apribojusi žmogaus laisvę, jį tuo pačiu ir išlaisvina. Dirvožemio žmonėms ir reikėjo tos laisvės, o jie tai suprato po keleto metų, kai lelijos jau buvo praskleidusios savo žiedus juodoje sausumoje...Jiems reikėjo valdovų, o valdovai atėjo savaime. Išsinėrė iš paslaptingos upės, kuri neturi tėkmės. Žmonės vieną tamsią naktį, per šeštąją mėnulio pilnatį, gedėjo savo laisvės tuštybės ir niekam nežinomo vidutinybės chaoso, kai pamatė iš upės, kuri neturi tėkmės, išnyrant šešias keistas sparnuotas būtybes - milžiniškus maitvanagius. <... >
  Tada ir prasidėjo valdovų istorija. Šie amžinai sklando viršum pasaulio. Aukščiausios gyvasties paukščiai, tarp dangaus ir žemės, vakaro ir nakties, nakties ir ryto, pradžios ir vidurio, kaip Neptūnas, valdantis vandenyną, valdė dirvožemio žmones ir jų aplinką. Valdovai visko, tarp pirmojo ir antrojo lygmens, kuris išnyksta horizonte, ir tai vien akyse pašalinių, būtinybės žmonių, taip be galo priklausančių vienas nuo kito. Tie pašaliniai nemato pačio vidurio, nes įsivaizdoja patys esą tuo viduriu. Vidurys už toli toli besitęsiančio metafizinio lauko, kuriame dažniausiai apsistoja maitvanagiai ir vis įgaudami jėgų iš vidurio mirusiųjų šokio, suplanuoja viso pasaulio ateitį ir suvokimą visiškai skirtingose pusėse. Visa tai pildosi visiškai taip, visiškai pagal tą patį planą ir schemas, keliauja tais pačiais ženklais. Suvokti viso pasaulio istoriją per amžius ir dar viską tame  vidury, viską viena mintim ir vienu aštriu maitvanagio žvilgsniu, duriančiu tuos visus laikus ir  visas erdves. Visą laiką erdvėse ir visas erdves laike. Erdvės erdvę ir laiko laiką. Laiką dėl pačio laiko. Visų prigimčių padarinius perdurti vienu vieninteliu spinduliu iš dulkių. Tik tie spinduliai ir buvo maitvanagių aštriausi kosmoso kardai. Spindulys dėl paukščio pasiekia taip pat ir galinį tašką, kur baigiasi visa erdvė per istoriją. Ten baigiasi Viskas. Ir ten prasideda naujo pasaulio laikas. Viskas viskas nuo pradžių, pačioje pradžios esmėje, kur iš tos vienintelės prigimties pradeda raizgytis jos atšakos. Kaip ta pradžia prasideda visiškoje pabaigoje, kuri nori save dar labiau išaukštinti gimdydama dar vieną pabaigą. Begalybė pabaigų, kurios turi tik tą vienintelę pradžią - pasaulio atėjimą į laiką. Paskui ilgas ilgas pasaulio išėjimas iš laiko. Pasaulis, kuris nužudė save pabaigos pabaigomis, begalybe pabaigų. Ir tik maitvanagiai suvokia, kiek tokių pasaulių turėjo pradžią ir pabaigą, ką gimdė ir ką žudė kosmosas, ką jis leido, ir ko neleido.
  Karalius ramiai lyg vaiduoklis slinko menės grindimis, kartais glaustydamas sienas, ir klausydamas jų, lyg jos čia pat būtų turėjusios prabilti, o jis jokiu būdu negalėjo to pražiopsoti. Jis laukė. Laukė prieidamas prie lango ir susimąsčiusiu žvilgsniu žvelgdamas į rūką, iš kurio kartais išlysdavo juodos varnos. Jau kelintas mėnuo jis taip vaikšto.
Jo sąmonėje aiškiai nupieštas maitvanagio siluetas neleidžia jam galvoti apie nieką kita, tik apie jų plunksnas ir mėsą. O iš tiesų - apie vieno iš jų širdį, kurioje yra juodasis deimantas. Renka plunksnas ir jas rūšiuoja pagal dydį. Galbūt nori gamintis sparnus ir pats tapti maitvanagiu, kad galėtų įsimaišyti į jų būrį. Jam taip lengviau susekti deimanto nešiotoją. Visiškai vienas tarp paveikslų, iš kurių žvelgia buvusiųjų sosto valdytojų atvaizdai. Kartais net šiurpesniais žvilgsniais už tuščių maitvanagio akių, į kurias niekas nepažvelgia, nes jos gali užvaldyti arba sunaikinti.
  Kartais įsivaizduoja esąs Eldoradas. Aukso dulkėm dengto pasaulio iškamša, tobulas persikėlimo į kitą erdvę modelis per aukso dulkes. Ne viskas klota auksu ir sidabru. Tą žino žyniai olose, kur vien šešėliai rodo kelią į pasaulio ašį. Būtent olose yra juntamas pasaulio sukimąsis į vieną pusę. Prieblandoje sukiojasi ir šešėliai, realūs arba dirbtiniai. Būtent olose žmonės supranta aukso dulkių ir jūros smėlio skirtumą. Nors ir jos, tos pačios kunkuliuojančios nuo audringų jausmų jūros, jie nemato. Išminčiai dažnai būna akli. Regimieji daiktai ugnyje ir prie jos kartais blaško. Ir kai perskaitai degančias raides apie aukso didybę, tai ir pradedi vaidinti Eldorado palikuonį. Palikuonys tesia istoriją, kuriai pirmuonys suteikė šaknį arba baigtį. Kaip auksas ir smėlis, taip pradžia ir pabaiga turi savo trapią esmę ir jos visiškus panašumus. O šaknys gali būti ir viršum medžio, ypač jei medis auga smėlyje arba aukso dulkėse. Būtent jose slepiasi medžio baigtis. Kamienu slenka visas olos amžius ir slepiasi pasaulio judėjimo juslės. Medžiai jaučia pasaulio sukimosi kryptį ir greitį. Medžiai junta ir pasaulio pradžią su jos pabaiga, ir pabaigą su pradžia lyg neatsiejamus dalykus. O tuo tarpu šaknys siurbia iš aukščio gyvybę. Prasmių ir beprasmybių aukščio syvus į savo gilią praeitį. Tos pačios prasmės, kuria deimantas pateisina visišką juodą melą, kuris nuodija visus tarpeklius, visas šešėlių pilnas olas. Net jūrą, nes ji ir pati tampa kaltos fantazijos vaisiumi. Melas, būdamas fantazijos šaknimi, praplatina vandenynus visa savo esybe. Štai ir prasideda pasaulinis tvanas, kurio metu viskas paskęsta savo įsčiose, visos būtybės pasineria į šaltą sūkurį ir baigia gyvenimą ten, kur ir pradėjo. Toks pasaulio pabaigos  apibūdinimas. Tas, kurio metu vyksta išėjimas iš laiko, ir kai tik šaltas vandenynas su išlaisvintomis pasaulio gyvybėmis tęsia savo egzistavimą laike ir po jo. Po amžių užledėjimo pagaliau kada nors vėl užsimegs ta gyvybė ir mitybos grandinė prasidės iš naujo. Nauji rytai, nauji vakarai, nauji pietūs, nauja šiaurė.. Keisti padarai vandenynuose ieškos Graikijos didvyrių ir Kinijos drakonų, Skandinavijos Trolių, milžinų, pasiklydusi Pača Mama neras žemės, į dumblą įsivels Babilono sodai...
ir niekas niekas neras dirvožemio žmonių, ištirpusių ir susimaišiusių su jūros dugnu, kurie išėjo iš laiko lygiai taip, kaip ir įėjo į jį.
2004-12-13 20:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-13 21:23
rimšė
...na, maniau, kad niekad nebaigsiu skaityti - taip moki vietomis kalbėti apie nieką("bandant SUPRASTI skirtingų akmenų prigimties SUPRATIMĄ).Žodžiai liejasi kaip iš gausybės rago, tačiau daug tuščiažodžiauji, net kartojimas "niekas niekas "yra neskoningas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-13 21:23
rimšė
...na, maniau, kad niekad nebaigsiu skaityti - taip moki vietomis kalbėti apie nieką("bandant SUPRASTI skirtingų akmenų prigimties SUPRATIMĄ).Žodžiai liejasi kaip iš gausybės rago, tačiau daug tuščiažodžiauji, net kartojimas "niekas niekas "yra neskoningas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą