Apie tai, kaip eina Gyvenimas. O Stebuklas – ne.

Gūdų rudens vakarą, kai tu lauksi Stebuklo, kuris ateis ir pasiliks nakvoti, nesakydamas, kad rytoj Jam reikia į darbą ir šiaip, jis nepratęs miegoti svetimose vietose. Viskas bus taip aišku, kad net nereikės nieko sakyti… Jis neateis.
Karštą vasaros naktį, kai tik šiek tiek sutemusiame danguje iš ilgesio sproginės raudoni aistros burbuliukai… Tu pasilieki nakvoti viena.
Žiemos naktys ilgesnės, tavo Stebuklui lieka dvigubai daugiau laiko pasibelsti į šaltyje snaudžiančias žaliu dermantinu apmuštas duris. Kai visas pasaulis toks šaltas, kad rodos, Jam jau tikrai nebeliko kur dėtis… Jo nebus. Tik praeidamas mostelės iš po skverno žydrų laukimo dulkelių.
Kai laikrodžio tiksėjimas po truputėlį ims vesti tave iš proto, Jis tingiai vartysis svetimose guoliuose ir, prieš užmigdamas, tvirtai pažadės jau rytoj pradėti tavęs ieškoti. Juk jam irgi reikia surasti savo antrąją pusę. Tave. Stebuklą.
Kai prirūkytam bare per miglą bandysi įžiūrėti pro tavo staliuką praplaukiančius džinsais aptemptus vyriškus užpakalius, padavėja atneš dar vieną alaus, tuo metu kažkur Anglijoje Jis nukirs paskutinę kopūsto gūžę bei, paleidęs ją prievaizdui į galvą, sės už traktoriaus vairo ir pasuks link Tauerio tilto pūsti žolės.
Bus bala žino koks oras ir tu, tikrai labai stipriai ant jo supykusi, daugiau nebevaikščiosi į klaikius klubus ir nebetykosi Jo išlipančio iš traukinio Vilniaus geležinkelio stotyje. Tu tik spoksosi pro aplytą langą ir net nežinosi, kad Jis ką tik Maximoje nusipirko kilogramą karamelinių saldainių ir atsainiai nužygiavo tavo gatve, nė nemanydamas užsukti.
Toks gyvenimas, pamanysi tu, turbūt man neskirta.
Kvailai baigėsi mūsų romanas, pagalvos Jis, mes net kartu nemiegojom.
Visai praradusi viltį, tu įdėsi skelbimą į “Э к с п р е с с н е д е л я ” – ieškau tavęs, Stebuklo. Ūgis ir svoris nesvarbu, tu tik ateik. Mano raktas po guminiu kilimėliu prie durų.
Pokštininkas paštininkas įmes “Э к с п р е с с н е д е л я ” į surūdijusią Stebuklo pašto dėžutę. Jis apsidžiaugs ją radęs ir išklos tualeto grindis, nė nežvilgtelėjęs į skelbimų skiltį.
Po poros metų Ji ištekės už Jonuko, dar už dešimties Jis ves Marytę. Atrodo, Stebuklas niekada neįvyks. Gatvėmis smagiai dardės troleibusai, darželinokai juos apmėtys pirmojo sniego gniūžtėmis. Tu vėluodama suplukusi lėksi į darbą, Stebuklas pames žmoną ir susiras jauną meilužę. Tuo Jis ir stiprus. Tuo ir silpnas.