stiebiuos į tave ir mažėju
lyg burių bareljefas
nakties asfalte
mus išskiria molekulių šauktiniai
trumpose oro kraujagyslėse
šiugždančios bažnytinės vėliavos
yra įmirkę jachtų apsiaustai
sūrymas teka į plaukus
atskylu nuo tavęs lyg lukštas
agoros ištrėmė mūsų luotą
patiltės šamanams
už auką
skęstu akies akivare
per patį nesamo triukšmą
girdžiu kaip brastoje
- labai tyliai -
bėgdami akmenys
mūsų vardus skanduoja