Mergina is paveikslo

Ji sėdėjo ir žvelgė į nežinią
stiklinės bespalvės akys nieko nematė
veide neviltis - amžina palydovė
taip slinko jos dienos ir naktys
ir tik rytais ji gerdavo kavą
o vakarais pamerkdavo naują puokstę gėlių
dieną kartodavo - sugrįžk
naktį rėkė į tylą - myliu
ji niekad nevalė dulkių nuo stalo
rankos nusvirę kažkur po juo
veide liūdesys ilgesys ir laukimas
akyse neviltis ir atšvaitas mūsų minčių
atspindys nelaimės ir baimės
mano ir tavo jausmų