Sugrįžk žiema brangioji

Prie žiemos jūros, oi, gera stovėti,
stiklinėm akim žiūrėti į šaltą, geltoną saulę,
kai žydruos pušynuos siaučia puskvaišės amebos,
ir kažkas atlapojęs langą šaukia į speigą -
                                                          sugrįžk!

Sniegų šešėliai, slenka kojos jūros link,
tos pačios, prie kurios rymau visą savaitę,
visą mėnesį,
ir sapnuose regiu vieną ir tą patį:
palinkusiose medžiuose šoka savižudžiai -
liekni ir juodi lyg antracitai,
regiu trykštant šerkšno putas,
nuodingus ledo blyksnius,
o balta marška apsisiautęs vienuolis,
užsikoręs ant stogo, didingai diriguoja šiam
                                                          padarui!
Vien dūmai iš kamino lyg šiltas augalas,
kraštovaizdį apgaubia pamėlusį
(gal ir reikalinga krosnis, kažkur po ledais?).
- Sugrįžk! Sugrįžk! - žodžiai merdėja,
sugipsuotos kojos eina ir eina  tos jūros link,
o ten - šiaurės pašvaistė
ir ledkalnių švytėjimas - skaistus, kruvinas,
net akys įskausta, net sapnas pavirsta
sniegais ir, vėjo šluojamas, ridenasi į tolius.
O jaukūs namai su kaminais gauruotais
į gilias griūna properšas, iš kurių
vis aidi dar klyksmas: Sugrįžk!