Laiko ratas išsimušė stipinus -
Ruduo dar purvuos maklinėja.
Žiema per laukus atsiritinus,
Pabėgo - orai kaip rugsėjo.
Jau metas žvaigždei Betliejaus
Piemenis kviest į pašiūrę, -
O gruodis ašarom liejas,
Žvairuodamas šiaurėn vis žiūri.
Šypsos iškrypusios trobos,
Dantim išklibusiais girgžda,
O audros dūmą pagrobus,
Trenkia nuo slėgio į žvirgždą.
Niekas - nei šalnos neguodžia,
Saulė, matyt, iš pavydo,
Pleškina nugarą gruodžio -
Žiemos nematyt - gal paklydo?