Aksominiai veidai liūdinčiam vandeny

Veidas kaip persišviečiantys akmenys,
akimis plaukia vandenys ir tolimi krantai,
atplyšta skruostų skeveldros ir krenta į nebūtį.
Vanduo... Jų veidai - mūsų krantas.
Vakaras... Ramybė šioje upėje.

Mažos siauros akys,
nosys lyg paukščių snapai,
dėmės tamsios lūpų vietoje;
ploniausios rankos glosto erdvę,
jos trokšta susijungti.

Aklos akys liūdinčiuose veiduose,
beplaukės galvos rymo ant tyliųjų rankų,
bet žiūrėk, kaip už jų
į nakties dangų stiebiasi
besvoris miestas.