priešmirtinės konvulsijos

kaip keista
nesinori nieko

tik upė medžiai takas lauko pakrašty
siaura riba tarp buvo ir nebūsiu
ištirpęs laikas jo salsvas kvapas
šviesos nematęs veidas
išnykę gal net nebuvę bruožai
išgyvenimo pėdų užpūstyta bridė
dar vos įžiūrimas gyvenimo pėdsakas
nykstantis stingstančiam veide

kas liko
ar buvo kas išvis
ar vertėjo sukt tokį platų ratą
kad atsidurt ten kur buvai
ištirpt belaikiam rūke

dar šiek tiek
ne per ilgai
vaidentis prisiminimuose

nebūti.