Visagalis ir vynas

Kol Visagalis pastovėt ant kojų gali,           
kol šiltas jis pompuoja savo mumiją,           
tegul išpilsto vyno lašą mūsų stalui,
tegul prisikelia, kol dar nenumirė.

Kol Viešpats pats viešai nokina vyno gralį,
kol žodžiais purpuriniais taurę tarškina,
tegul apakina jis nekaltybės stalą,
ir išgręžia į vyną savo marškinius.

Išgertą taurę debesiu drungnu išvalo,
išsineša išskalbti vyrų sąžines.
Į paskutinę vakarienę brenda stalas,
nes pralaimėjo Judui susilažinęs.

Kol dar į taurę mums nebyra dulkės, spaliai,
kol mūsų Saulė užstalės pavėsyje,
tol gano Išganytojas taures ant stalo -
į tvartus parvaryt save suspėsime.

Kol Dievas kraują pilstys, o ne vyną žalią,
kol svaigulys ateis į vyrų išvartas,
nugirdę nuodėmes, prikalsime prie stalo,
kad išsigąstų žodis – tas neištartas.