Palaima

Užsiskleidžia juodos užuolaidos
Ir purvinos gatvės pradeda vaitoti,
Patetiškos aistros lyg srauni tėkmė,
Ir gašlios paleistuvės vilioja
Savo ištvirkusiais judesiais ir gestais,
Vilioja savo vaginomis ir krūtimis.
Aš lyg velnias juokiuosi, kvatoju
Pasitenkinimo pilnas,
Akys žiba ekstazės valandą-
Žinau, jos mano, spąstai pilni,
Tos purvinos sielos keliaus su manim.

      Pasilenk prie šio šaltinio,
      Paliesk lūpomis tyrą srovę,
      Ir aš pabusiu iš bevaisio miego,
      Pajutęs tavo svaiginantį virpulį.

      O, apkabink mane, priglausk,
      Mano kūnas silpnas ir pažeidžiamas,
      Aš skęstu svaiguly, kurį atneša
      Tavo lūpos ir glamonės.

Pilni laukai kūdikių,
Kurių išsekusios dejonės
Taip romantiškai skamba Šėtono ausyse,
Pulk ant kelių, bejėgiškumo įsikūnijime,
Ryk šią nuodėmių prisigėrusią žemę,
Ir žinodamas, kad tavo auka bus beprasmė
Persipjauk sau venas...

Bejausmis kūnas šalia, mano lovoje,
Ištvirkėlių smarvė sukelia palaimą,
Kurioje mano aistra virsta ugnies jūra,
Ir glamonėdamas šaltas krūtis
Pasmerkiu save išniekinimui,
Išniekinti jausmai iškrypsta.

      Už sosto - nuleidęs galvą žirgas...
      Mirtis anapus Meilės.

O, Juodasis Karaliau,
Išmargink magiškais raštais rūmų sienas
Ir menės apsipils krauju,
Ir nekenčiami taps šventaisiais,
Naktis nudažys pilies bokštus juodai,
Tavo valdos taps Velnio urvu.

Aš lyg pakvaišęs ryju druską
Ir degusią mėsą,
Karštis apvalo mano kūną,
Palaiminta Ugnis...
     
      Jaučiu artėjant alsavimą Nakties
      Ir susigūžęs laukiu apgaulingų jos glamonių.