Kai krinta karinta
į saują,
nuskintą
tau uogą atnešiu.
Kodėl?
Nesuprasi...
Nei krūmas, nei medis,
gal dievo vytelės?
Prisirpus mėlynė serbentą nuvylė.
Sumišus krikštamotė vaisių nešioja,
pamiršo, užstrigo pusiaukelėj žodis.
Pakilo delnai į mėlyjančią uogą,
jau vasara baigės,
ar tau neatrodo?
Palenki man šaką karinto
ne vilko..
Ne vilko – karinto!
man silpna...
Gerai išieškotas. Moteriška jusle. Pagavus. Pastelinis. Vasaros vasarvydžiuos. Ypač pavakariais. Kai siela nutunka per dien. Ir norisi kažko žmogiškai intymaus. Gražu.
Kažkur per vidurį išsiderina rimas; jei čia toks sumanymas, reikėjo atsargiau parinkt žodžius, kad nesigautų atsitiktinių rimų; "vilkas" irgi kažkaip nerišliai... Pakaks, išsiplūdau. Tekstas geras. Nežinau, ar jis perteikia tai, ką autorė norėjo pasakyt. Radau žinutę, adresuotą "anglinu": karinto uogos nenuodingos. Tekste sukurtas būtent nuodingų uogų įspūdis, ir šitam kontekste paskutinė eilutė "man silpna..." (ypač su nelabai vykusiu, bet šiame kontekste gražiai, netikėtai nuskambančiu rimu vilko/silpna) yra puiki. Vasaros pabaigos švelnus karštis; lengvas galvos svaigimo liguistumas; pseudofolklorinė stilistika; nuodingos uogos. Ar tekstas mane vedžioja už nosies? Čia būtų pravartus autokomentaras. Kuolinau kažkada, jei neklystu. Dabar gi esu maloniai nustebęs. Kalu keturis, truputį pervirš, bet sveikindamas beigi dėkavodamas. Ačiū, Chaimas.
Gerai išieškotas. Moteriška jusle. Pagavus. Pastelinis. Vasaros vasarvydžiuos. Ypač pavakariais. Kai siela nutunka per dien. Ir norisi kažko žmogiškai intymaus. Gražu.