Kadais Mėnulis užtemo,
Gal ir gerai -
Žmonės stogais tepeno.
Katinui nebuvo taip liūdna
Vienam laipiot tvorom
Užvertė sau galvą,
Paėjo atbulom.
Žvelgė lyg į paltį
Rūkykloj pakabintą
Nebe pirmąkart
Išvydo girtą,
Bet netrenkė nuo jo
Nei vynu, nei alum
Mėnulis ten įraudęs
Keliavo sau dangum.
Ir žmogų palydėt paprašęs,
Nes pats sau kojų
būtų nepanešęs.