Vyžom į viršų

Lapkritis, lapais sulopęs pilką savo milinę,
Špygą gruodžiui parodė ir nudardėjo sau sveikas.
O vėjai keiksmais, liežuviais ir uodegom susipynę,
Ėjo per saujas skaičiuodami vargšų kapeikas.

Kaulus griauždamas oras, šaltas ir drėgnas,
Rudenį lauk išdangino, dargi per snukį užvožė.
Žiema tik truputį apšaldžiusi pusnuoges strėnas,
Ramiai sau sėdėjo purvino lapkričio ložėj.

Taškėsi snaigės į žemę, tiždamos labinos,
Surukę diedai šlūbčiojo lūšnon, prie krosnių.
Kupron įsikibusiais dūmais pūkščiojo kaminas -
Pajutome gruodį, šykštų nors nuliui, minusui dosnų.

Lapkritis žvalgės aplinkui, garą sustingusį uodė -
Nėra jam jau vietos - žiema su pūgom įsipiršo.
- Lauksiu metų kitų - tarė apspjaudamas gruodį,
- Gulėsiu šiltai, užvirtęs pusnynuose vyžom į viršų.