Meilė po Grenlandijos vėliava

Pasaulis čigonėja- skraidome pirmyn atgal tarsi atomai ir lyg žygio dainas kartojame: tarptautinis verslas, studijos užsienyje, tarptautinė teisė… Kai atidedamas skrydis, noriu priglusti prie artimo peties, bet staiga suvokiu, kad jis už  tūkstančių kilometrų laukia savojo skrydžio. Pasaulis tampa viena didele Amerika, kuri man patinka, bet tik tol, kol neįkelia dulkėtos kojos į mano lovą.

Geriame vyną, užkandžiaujame sūriu su pelėsiais, keiksnodami gyvenimą provincijos užutekyje, kuris net Osamos Bin Ladeno nedomina. “Esame tradicinė uždara lyg konservų dėžutė bendruomenė, - sakau mylimajam, - prisirišusi prie 3ha…”. “Žinoma, pavyzdžiui, JAV žmonės, vos tik gavę geresnį darbą ar galimybių studijoms kitoje valstijoje, susikrauna lagaminus ir nedvejodami persikelia, o mes…”. Tu pritariamai linkčioji galva, bet nepaisant to jūs grįžtate į šilkinius patalus išsinuomotame butelyje. Teoriškai man patinka abstrakčios idėjos ir savybės, bet vis tiek pamilstu žmones, kurie padėjo jas atrasti…

Tą akimirką, kai mano vaikinas atplėšė voką su kvietimu studijuoti užsienyje, pasijutau tarsi išgirdusi mirties nuosprendį. Gydytojas nepatogiai pasirango kėdėje ir gergždžiančiu balsu ištaria: “Na, manau jums liko daugiausiai kokie du trys mėnesiai. ”. Tarsi nuobodžiame kino filme… Tik šį kartą nepagydoma diagnozė skelbiama ne tau ar jam, bet jums abiem kartu, - jei tiksliau, jūsų meilei. Santykiai atsiduria mirtino viruso epidemijos centre, bet nei tu, nei tavo draugės, psichologės, senelė ir jos juodas katinas neišranda vaistų. Nebent sudaužo keletą įprastų jausmų laboratorijos mėgintuvėlių…

Kol jis skenuoja į atmintį anglų kalbos sinonimų- antonimų žodyną, tu krauni lagaminus. Stovi viduryje kambario užsitempusi mini sijonėlį ir negali apsispręsti, koks- puoštas juostelėmis ar taškučiais- kaklaraištis tiks brangiausiajam svetimos kultūros klimate. Galų gale įgrūdi išmargintą raudonomis širdelėmis, nes jis, tikiesi, primins naivuolę tave, padovanojusią jį pirmojo karto proga. Susierzinęs vyrukas pagrasina daiktus išmesti oro uoste, kad nereikėtų mokėti bagažo mokesčių, ir priduria, jog vienintelė nuotrauka, kurią pasiims, aišku, bus mielosios mamytės. Primena saugią vaikystę… Tu jį gerai supranti, bet kažkodėl prapliumpi tarsi tropikų audra. Vaikinui tai atrodo erotiška, todėl ginčą baigiate lovoje…

Prabudusi kažkodėl prisimeni keltų ir autobusų transporto kompanijų reklamas: nejučia tapsi jų auka. Pameni tas saldžias porele, kuria skiria tik… 18 valandų kelio komfortabiliu autobusu. “ Tik žingsnis ir jūs vėl kartu!.., “- ironizuoji bandydama įsivaizduoti, kaip skubėsi pas jį penktadienį, pateikusi šefui savaitės ataskaitą ir strateginius mėnesio planus. Konsultacijos gali kreiptis į kaimynę Zosę, kuri kartą per mėnesį su naminių barščių dubenėliu skuba aplankyti brangiausiojo į kalėjimą.

Tikrai ištobulinsi, bent jau dabar taip manai, seksą telefonu ar net… internetu. Tapsi labai nepadoria mergaite… Išmoksi aistringai ir velniškai greitai, bet ritmingai barškinti klaviatūra, pažinsi virtualųjį pasaulį… Tačiau XXX kilometrų yra šiek tiek daugiau nei tik prezervatyvas… Tiesa daug banalesnė: elektroninėse žinutėse daugės užuominų “man reikia tave pajusti”, o net šaltoje, feminisčių valdomojoje Suomijoje, patikėk, atsiras nors viena grynakraujė rusė…

Bjauriausia, kad net draugužėms negali pasiguosti: “Jis mane palieka… dėl universiteto! ”. Jei tai būtų kita mergina, tikriausiai už juodai dienai kauptus pinigus nusiųstum jai berniukus iš Kauno su pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti. Jei blėstų jūsų meilė, išsinertum lyg barškuolė iš kailio, bet atrastum naują veiksmingesnę nuodų rūšį ir įgeltum. Jei atsėlintų nuobodulys, jį iš karto sudraskytų koviniai tavo originalumo šunys... O dabar… Jis tvirtina, kad tave beprotiškai myli, bet atsisakyti šios karjeros galimybės tikrai negali. Juk jūs nematysite vienas kito tik… kokius tris metus.

Iš ryto prie dantų šepetuko randu filosofinę brošiūrėlę su pabraukta citata: “Jei esi įsimylėjusi, trokšti tą žmogų turėti, jeigu tikrai myli– sieki, kad jis būtų laimingas. ”… Suplėšau ją į skutelius ir nuleidžiu į klozetą. Pradedu jaustis lyg piktoji ragana, kliudanti brangiausiojo sėkmei, turbūt reikės išpažinties eiti. Tiek to, padarysiu tai, kai kitą kartą būsiu Paryžiuje– juk Notre Dame katedroje prie klausyklų kabo sąrašas kalbų, kurias supranta kunigas. Įdomu, o kiek jų moka Dievas?..

“Velnias, kaip reikės važiuoti į Paryžių vienai?.. ”- nusikeikiu, kai darbe ne tik sukramtau du firminius tušinukus, bet net spausdintuvas užstringa. Bosas nusprendžia, kad man PMS (juo apsiriboja jo žinios apie moteris), o sekretorė- kad esu nėščia. Ką gi, pagal Joną ir kepurė, kaip sakydavo protėviai pagonys…

Vakare jaučiuosi mažute mergyte: noriu tik didelio puodelio karštos aviečių arbatos, vilnonių kojinių, trokštu apsivyti jį rankomis bei kojomis ir maldauti: “Nepalik manęs, nepalik…”. Tačiau bijau ištarti tą žodį, tarsi garsiai nuskambėjęs išsipildytų- jis gi manęs nepalieka, tiktai išeina į pasaulį net ne laimės, o diplomo ir įrašo CV ieškoti.
Didžiausias vaikystės košmaras buvo sapnas, kad einu su tėčiu ir dar kažkokia mergaite per užšalusį ežerą ir įlūžtu. Rėkiu, bet tėtis paima ant rankų ne mane, bet svetimą vaiką, ir net neatsisukdamas nusineša. Žvelgdama į vaikino pasirašytą studijų sutartį, vėl pajuntu tą patį jausmą- mane palieka. Eilinį kartą įtikinėju save, kad patikimiausia gyvenime– sąskaita eurų, nors ir jiems gresia infliacija, o dėl meilės kainos ne tik nesiderama– maža to, ji niekada nepasakoma iš anksto, neužrašoma ant etiketės.

Iš pirmo žvilgsnio, situacija tiktai gerėja – grįžęs jis turės daugiau galimybių įsitvirtinti Lietuvoje ir jūs galėsite pasibelsti į elitą bei pasidabinę skrybėlaitėmis kartą metuose nurūkti į Sartų lenktynes ar pusryčiauti graikų restoranuose. Draugės tau pavydi jo intelekto koeficiento, aukšto tarsi Everestas, nes saviškiams skalbia kojines ir atneša vakarienę, pavargusiems nuo amžino studentavimo ar darbo už minimumą. 

Tačiau ambicijų reakcijos nenuspėjamos. Galbūt savaitė prieš jam grįžtant tu ištrūksi studijuoti į JAV arba rengti “karšto” reportažo į Aliaską ar Bampadrilio salą. Manykime, kad tau pasiseks ir lėktuve nebus terorisčių, po nėščiųjų pilvukais slepiančių bombas. Turėkime vilties, kad lėktuvo pilotas nenorės nusižudyti… Tada siekdami lygių galimybių nutarsite pasimatymus skirti pusiaukelėje. Brėšite demarkacinę liniją žemėlapyje ir paaiškės, kad susitikti turėtumėte Kalaputaro saloje viduryje Atlanto. Rodos, ten ne Bermudų trikampis, bet vis tiek verta paieškoti draudimo kompanijos, draudžiančios nuo kanibalų…

Žinoma, gali sėdėti Lietuvoje, verpti, austi ir mėlynus kontaktinius lęšiukus pražiūrėti belaukdama jo, bet tada tikriausiai tapsi jam ne daugiau įdomi nei šiaudinė vyža Rumšiškėse…

Gali tarsi aršaus revoliucionieriaus žmona sekti jį į tremtį, oi, atleiskite, naują galimybę karjerai. Paaukoti savo ambicijas, draugus ir padėtį– tapti bežade undinėlė, čirškinančia studentiškas bulves. Spėju, kad tai bus romantiška ne ilgiau nei parą –maždaug tiek laiko, kiek uodų įkandimų gali ištverti vasarą nakvodama prie ežero.
Bet tu taip nedarys – kažkada tikėjai prigimtinės nepriklausomybės idėjomis ir miegojai po pagalve pasikišusi miniatiūrinę Laisvės statulą. Paslaptis paprasta: aš tikrai galiu be jo išgyventi, bet tiesiog- nenoriu!..

Palaužta lyg liepa šalia kelio, skambinu močiutei. Ji tvirta ir nepaperkama kaip Bilas Geitsas: “Vaikeli, jei jis skirtas tau, niekur nepabėgs- sugrįš. O stipriai meilei atstumas lyg vėjas laužui- tik dar labiau įpučia. ”. Teorema nenuginčijama. Pateiksiu įrodymus: močiutė su mylimuoju išsiskyrė dar prieš antrą pasaulinį karą. Nieko negirdėjo beveik visą gyvenimą: ištekėjo už gero žmogaus, vaikus užaugino, bulves kasmet sodino. O pernai atskrido iš Vokietijos toks mielas senukas, jau invalido ratukuose, - ogi pražuvęs mylimasis, per gyvenimo vėtras išsaugojęs aistrą. Ilgai laukdama gali net Brazauskiene tapti…

Skambinu astrologui: jis ramiai paaiškina, kad išsikeldamas į kitą šalį, tu iš esmė pakeiti savo likimą, todėl poną X verčiau pamiršti ir rūpintis dalykiniais reikalais. Prognozė guodžianti- tapsiu chrestomatine darboholike senmerge!..

Gyvenimas kartu kuo toliau tuo labiau primena jau minėto nepagydomai sergančio ligonio priežiūrą: stengiamės paragauti visko, kas dar liko… Kiekviena akimirka tampa vertinga, netaupome nei pinigų, nei savęs. Grėsmingai artėja bankrotas, bet apie jį galvojame tiek, kiek pirmakursiai vakarėliuose– apie sesiją.
Kasdien šypsausi pagal amerikiečių instrukcijas, bet vis tiek džiūstu lyg ešerys rūkykloje. Bijau, kad esu verta vien pasigailėjimo- tai išduoda užjaučiantys kolegų žvilgsniai. Galbūt juos pastebi ir vaikinas, nes netikėtai nusprendžia… man pasipiršti. Sutvirtinti ryšį, prieš pajudant “visomis kryptimis”… Man, deja, tai primena ne išsipildančią aistrą, bet tramdomuosius marškinius iki gyvos galvos. Kažkaip ne taip įsivaizdavau gyvenimą po cukrinių torto gulbyčių valgymo. Susierzinusi pasiūlau verčiau duoti laikinuosius skaistybės, neturto ir paklusnumo įžadus vienuolyne. Giliai širdyje bijau, kad jie gali tapti amžinaisiais

Brangusis trenkia durimis ir pirmąkart nuo mūsų bendro gyvenimo pradžios negrįžta namo visą naktį. “Mobilusis telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų, ”- geležinės ledi balsu paaiškina operatorė. Verčiau ten dirbtų psichologės konsultantės- pati pasijuntu už ryšio su pasauliu zonos ribų.

Grįžusį jį pasitinka užrašas: “Liko dar tik 23 dienos iki aš tavimi atsikratysiu!.. ”. Tarsi būtų šansų atgauti nekaltybę… Niekada nemaniau, kad šitie santykiai man tokie svarbūs. Jaučiuosi bejėgė: tarsi stebėčiau kaip mus atskiria Kinų Siena. Plyta po plytos. Tai įžūli meilės vagystė viduryje baltos dienos. Tai pavojingiau nei Sicilijos mafija.

Mylime viena kitą ir sūpuojamės ant milžiniškos iliuzijos, prisiekdami, kad išsaugosime mus siejantį ryšį net ir čigonėjančiame pasaulyje. Esu realistė, todėl bijau, kad jis vargiai reikš daugiau nei apdulkėjęs neužmirštuolės žiedas spuoguotame jaunystės dienoraštyje…

(2002)