Joris su baltomis kojinėmis ir juodais batais, aš su baltais batais ir juodomis kojinėmis. Joris su baltais marškiniais ir juodu kaklaryšiu, aš su juodais marškiniais ir baltu kaklaryšiu.
Jorio švarkas juodas. Mano baltas.
Mes gatvėj prie šviesoforo.
Žalia. Geltona. Raudona.
Žalia. Geltona. Raudona.
Stovim.
Joris paspaudžia mygtuką. Praeiviams užsidega žalia.
Žmonės eina į kitą gatvės pusę. Mes pasiliekam.
Užsidega geltona. Po akimirkos raudona.
Prie mūsų šviesoforo vėl didėja laukiančiųjų žmonių būrelis.
Tada spaudžiu aš.
Žalia. Geltona. Vėl raudona. Ir vėl mes vieni.
Vėl Joris. Vėl aš.
Joris. Aš.
-Kodėl, - klausiu Jorio.
-Todėl, kad šis šviesoforas vienintelis toks Olandų gatvėje.
-Koks?
-Kitoj pusėj – laidotuvių namai.
-Na ir?
- Balta ir juoda -gedulo spalvos.
- Bet ne visi šie žmonės eina ten, Jori?
-Visi, - Joris vėl paspaudžia. Žalia. Geltona. Raudona.
Paskui paima mano ranką, -užteks, eime!
Aš su Joriu draugai. Einam Užupio link.
penki sviesoforai jums, ne del simpatiju, o del to, kad kaskart naujai ir kaskart geriau, beje, si karta net labai neiprastas, ramus net kazkoks, bet jauciu, kad viskas slypi viduje.
penki sviesoforai jums, ne del simpatiju, o del to, kad kaskart naujai ir kaskart geriau, beje, si karta net labai neiprastas, ramus net kazkoks, bet jauciu, kad viskas slypi viduje.