Šmėkla

I

Artėja rugsėjo pirmoji. Nusipirkau naują sijoną, palaidinę. Tik batelius reikia pranešioti. Visi darbai atlikti. Laikrodis rodo 14. 00. Girdžiu žingsnius, beldimą į duris. Tai Karolina. Atėjo aplankyti. Kaip niekad linksma. Juokaujame, matuojamės drabužius, geriame kavą, valgome slyvas, klausome muzikos... Staiga telefono skambutis. Girdžiu žodžius: „Lina pateko į avariją... Kažin ar išgyvens... “ Baugu. Dar vakar Liną sutikau mieste. Pasikalbėjome. Sakė, pasiilgo, kad gražiai atrodau...
– Bus lyg atsisveikinimas. – rimtai kalba Karolina.
– Taip...
Girdžiu tylų savo balsą. Rytoj aplankysiu ją ligoninėje. Įdomu, ką nupirkti? Gal ne viską leidžia valgyti? Geriau nupirksiu gėlių ir pliušinį meškiuką. Bus ir gimtadienio dovana.
Vartau „Panelę“, kalbu su mama ir broliu. Telefono skambutis. Lėtai einu artyn jo. Tikriausiai vėl Rasa. Nustembu, išgirdusi rimtą klasės seniūnės balsą. Keisti žodžiai skamba ausyse: „Lina mirė... “ Mirė..  Negali būti! Mama klausia, kas ji. Brolis žiūri nustebęs. Mano klasiokė... Suolo draugė... Drebu. Galvoje sumaištis. Ilgai negaliu užmigti. Net užsimerkti. Nieko negalvoju. Tuščia, tuščia. Net nežinau, kur. Kažko trūksta. Akyse tik ji. Lina. Žalsva palaidine, juodom kelnėm ir nuostabia šypsena veide: „Kaip aš tavęs pasiilgau... “

II

Automobilis rieda lygiu plentu. Gale vainikas. Vis dar netikiu tuo, kas įvyko. Girdžiu žodžius: „važiavo greitai... lenkė... apsivertė kelis kartus... tiesiai į medį... “ Atrodo, viskas gerai. Širdis plaka. Tuk – tuk, tuk – tuk. Lėtai ir lygiai. Vis dar tuščia. Kažkur. Tik nežinau, kur.
– Čia!
Išgirstu Monikos balsą. Lėtai pasuku galvą. Prie medžio padėta baltų gėlių. Dega žvakės. Greitai vaizdas dingsta. Čia pat jos namai. Pamėtyta eglišakių. Stoviniuoja žmonės. Nuleidžiu akis. Nenoriu matyti ašarų jų akyse.
Pianinas. Nuotrauka, kurioje ji šypsosi... Baltas karstas. Apsiašaroję tėvai. Brolis. Žvilgsnis sustoja ties Lina. Balta suknelė. Baltas veidas, tik kelios mėlynės ant skruosto. Užmerktos akys tokios gražios. Veido oda lygi. Ji tik miega. Pavargo... Ne! Mirė. Skruostais teka ašaros. Pradedu kūkčioti. Viskas bus gerai. Jai daug geriau ten, kur dabar yra. Dingo visos problemos... Šiandien jai būtų aštuoniolika. Ji buvo tokia linksma. Gyvybinga. Draugiška. Akys skęsta ašarose. Baik! Lina nenorėtų, kad verktum. Baik! Nusiramink. Viskas bus gerai. Aš stoviu ir nemirksiu. Žiūriu į ją. Graži. Kaip gyva.

III

Už lango lyja. Pati gamta liūdi... Ironija ar likimo pokštas, kad ji mirė prieš pat savo gimtadienį? Čia ne ironija. Ir pokštas nevykęs. Kas gi norėtų taip juokauti?! Žiūriu pro langą. į balą. Iš dangaus krenta lašas po lašo. Ji kažkur ten. Ten, kur manęs nėra. Kodėl? Viešpatie, kodėl? Akys sausos. Jaučiuosi kalta. Turėčiau verkti. Negaliu. Nenoriu. Ji gyva mano širdyje!.. Mirė... Kūną nukrečia šiurpas. Viskas bus gerai. Bus gerai! Tu juk manęs palauksi? Palauk!.. Kažkas įstringa gerklėje. Atleisk man. Aš silpna. Negaliu sustoti. Negaliu neverkti dabar... Kai tu... Ššš... Viskas bus gerai.
Atsigulu. Užmerkiu akis. Vis dar matau jos šypseną. Žvilgsnį. Gelsvus plaukus. O ašaros teka. Nesiliauja. Aš užmigsiu. Pamiršiu. Ne! Tave susapnuosiu...
– Matau! Matau tave! Linute!
Ji lėtai prieina. Nusišypso. Savo šilta ranka nubraukia man ašaras. Tos mėlynos akys... Žiūri į mane. Ne! Į mano vidų. Neverk. Tarytum sako.
– Sakiau, kad jie meluoja! Tu dar gyva...
Plepu nesustodama. O ji tik šypsos. Neverk. Tarytum sako. Glosto plaukus. Noriu apkabinti. Nepasiekiu. Palauk! Pasilik! Tik apkabinsiu... Paskutinį kartą... Pašoku. Išpilta prakaito. Ji buvo čia! Taip arti. Ne! Tai sapnas. Susiriečiu. Pasiimu pliušinį meškiuką. Glaudžiu prie savęs. Lina!.. Vėl žiūriu į balą. Vis dar lyja. Pati gamta liūdi...



IV

Nebetoli kapai. Aš minioje. Rankose vainikas. Priekyje kažkas neša kryžių. Užpakalyje važiuoja automobilis su karstu. Šviečia saulė. Graži vasaros diena. Gyvenimas tęsiasi... Kažkokia moterėlė sustoja. Žiūri. Jos veidas liūdnas. Bet akys šypsos. Gal jai gimė anūkas? Gavo pensiją? Susitaikė su vaikais? Nežinau... Ar ji buvo laiminga? O aš? Jei ryt numirsiu, ar mane kas nors atsimins? Ne. Aš – tik maža skruzdė milžiniškame skruzdėlyne. Kai mirsiu, gims kiti. Aš mirsiu! Kada? Kur? Kaip? Kad ir čia! Ne! Aš dar gyva. Galima sakyti. Kvėpuoju. Judu...
Gili duobė. Apkaišiota gėlėmis. Tu čia ilsėsiesi... Baltas karstas. Viduje ji. Koks beprasmis žmogaus gyvenimas! Nesvarbu, ar turtingas, ar vargšas. Ar jaunas, ar senas. Mirtis nesirenka. O gal?.. Jau! Motina puola ant karsto.
– Dar ne... Prašau...
Girdžiu maldaujantį balsą. Aš sutikčiau numirti, jei ji prisikeltų. Bet su kuo tartis? Su kuo? Niekas neišklauso sielvartaujančios moters. Lyg beširdžiai nuleidžia karstą duobėn. Žmonės! Juk motina prašė... Negirdėjo. Arba nenorėjo girdėti. Žiaurūs. Visi mes žiaurūs... Niekas moters neatjaus. Ir niekas nesupras...
Ir aš verkiu. Žodžiai stringa gerklėje. Širdis daužosi. Kvėpavimas sutrinka. Mirė. Mirė. Mirė. Mirė... Ne tik! Jau užkasa... Kaip šunį... Apsidairau. Lėtai. Visi verkia. Net tas, kas  jos nepažinojo,  stengiasi išspausti ašarėlę.  Kaip žinoti, kas ją mylėjo, o kas ne? Ašaros – tai dar ne viskas. Jausmai. Jų nematyti. Aš tave mylėjau! Gaila. Niekad to nesakiau. Dabar... Vėlu jau.. „Aš myliu tave“. Norisi išrėkti. Bet aš tyliu. Tyliu kaip žemė.

V

Mokykla. Klasiokai. Šypsenos. Juokas. Ir tuščias suolas. Sunku. Skaudu. Tuštuma širdyje. Ir aš juokiuos, nors man liūdna. Kvaila? Tiesa. Jie nesupranta. Nesupras niekada. Nesvarbu, kad kažkas man šypsosi. Sako seniai begirdėtus žodžius. Tai ne ji! Niekas, niekada man tavęs neatstos... Žvilgsnis sustoja ties veidrodžiu. Veide šypsena. Akys blizga. Tai aš? Prieinu arčiau. Taip. Iš manęs beliko šešėlis. Nusibodo apsimetinėti. Šypsena dingsta. Akyse ašaros.
– Ką  čia veiki?
Krūpteliu. Jaučiu, vėl šypsausi. Nenuoširdžiai. Mano širdis kraujuoja. Lina! Nors dar 5 minutes su tavim pakalbėti. Pasakyti, kad myliu, ilgiuosi ir... Apkabinti. Tik tiek. O tada... Nors amžiams... Ne! Tada norėsiu daugiau. Ir daugiau. Kvailas veidas šypsosi:
-Liūdna?
Taip. Bet lūpos taria: „Ne“. Veidmainė? Kitaip negaliu. Skaudu bus ne tik man, bet ir kitiems. Geriau verkti vienai. Pasislėpus kamputyje. „Neverk“ čia netinka. Sielos skausmas neišgydomas. Laikas. Užgydys? Gal... Skambutis. Vėl pamoka. Mokytojo žodžiai skamba lyg aidas. Nieko negirdžiu. Tu čia sėdėtum. O gal sėdi? Paliesk mane... Kokia aš kvaila! Tu juk ten, o gal ne?
– Prašau atsakyti!
Tarsi iš miegų prikelia griežtas balsas. Pakeliu akis. Priešais stovi mokytojas. Piktas žvilgsnis. „Man sunku“. Noriu tarti. Bet... Nutyliu. Nesupras. Niekas. Niekada. Einu gatve. Tylu. Čiulba paukščiai. Rauda nebylūs medžiai. Šiandien! Iš priekio atlekia automobilis. Tuoj. Jau greit. Iššoku priešais. Cypia ratai. Skauda. Girdžiu riksmą. Tai aš. Skauda. Žmogus šaukiasi pagalbos. Nereikia. Aš noriu... Mirti. Atleisk... Verkiu. Skauda širdyje. Supratau. Per vėlai. Atleisk, jei gali. Žinau, suprasi. Ašaros vis dar rieda. Akys užmerktos. Aplink mane daug žmonių. „Beviltiška... Jau numirė... “ Aš dar girdžiu! Jaučiu...
Akinamai ryški šviesa. Niekur negirdėta melodija. Ir juokas. Aš tokia lengva. Lyg plunksna. Siluetas po medžiu. Pažįstamas... Tai ji! Lina! „Ar ilgai manęs laukei? “