Mes neparsiduodam, tik po truputį atpingam...

tūkstantis ugnių atsispindi
įsitempusių minčių akyse kasnakt
      iš ganyklų pabėga
              išganymo viltys ir
gatvėmis nudunda nuojautos
          vienišumo ir amžinybės
vienareikšmės
        esmė ir beprasmybė
kai lieki tik tu...
            tik taip banaliai
          taip tu ir taip mes
  nes mes nei išganyti būsim
  nes mes baimėse vis skęstam
mes materija kasryt atgimstam
    kai nebelieka nebeatrastų
  kraštų ir žemės visos jau nutiestos
Neatimtų nėra ir nežinia ar
          neparduodamų beliko
  liko žmogus su vienatve
        virtualioj erdvėj pasiklydęs
ir spalvoti karoliukai
      nubyrantys į pastalę
                  į saulės rankas
        kai niekas nebelaukia
      baimė didelėm akim
        žiūri iš sapnų gelmės
kito gilesnio nieko nebeliko
    dar liko Medūzos prakeikimas
        ir Prometėjo šviesa kai
reikia truputį mažiau
              nei duoti gali