Bokštas -2-

Tas pats miestas, ta pati federacija.
Po trijų metų.

Mieste dulksnojo. Vakaro sutema ir bokštas, dar tamsesnis negu tamsa, privertė gyventojus butuose sudegti šviesas ir užtraukti sunkias užuolaidas. Ištuštėjusiose gatvėse tik vienas kitas žmogėnas skubėjo namo. Katės, kaip ir kiekvieną vakarą, pradėjo iš proto vedantį koncertą - neaiškų klykimą sumišusį su urzgimu. Niekas, netgi smalsūs vaikiščiai nežiūrėjo į bokšto pusę.
O “Senąjame garnyje” vis dar buvo geriamas alus ir tebegrojo muzika. Pasikeitė tai, kad pro langus, apklijuotus įvairiausiais filmų plakatais nebesimatė bokšto, ir kad čia nebebuvo nekalbios operatorių draugijos.
Keturi draugai sėdėjo už vieno stalo ir karštai diskutavo.
- Fedia, Fedia... Fizikas, sakai, tu? Pagal išsilavinimą - taip, galbūt, bet pagal specialybę esi tik etatinis alkoholikas.
- Aš ne alkoholikas!.. aš visai nedaug geriu! O ir fiziką baigiau su pagyrimu. Aš įsivaizduoju, kas ten vyksta... tiesa, gal... ė, barmene! dar bokalą! ir šimtą, ne, du šimtus gramų! Alus be degtinės - pinigai pavėjui!
- Baik jau, jei kas nors ką nors čia supranta, tai Antonas. Matematikas gi mūsų!
- Kurgi ne. Antonai, ištrauk barzdą iš alaus, ir pasakyk mums, ar supranti, kas vyksta ten, už užtvaro?
- Na, Andriuša, kodėl sakai, kad Fedia nesupranta? Supranta ir jis, o jeigu jie kartu su Antonu pagalvotų...
- Che, optimistas gi tu, Valerijau... Kartu juos suleisk, tai tik nusilaks ir vėl šaltojoj naktį praleis...
- O jei ne? O jeigu jie išsiaiškintų, kas ten vyksta? Kas tada, a, Lionia, a?
- Valera. Ar tu visiškai kvailas? Maskvoj, girdi, Maskvoj nesupranta, kas ten vyksta!
- Vyrai... vyyyyraiii... Aš manau, kad jeigu... manau... kad jeigu nueitume... nueitume, ne kaip tie, skystablauzdžiai, tie... Maskvoje... tai viskas... viskas... - Fedia kažką mėšlungiškai nurijo - oi, viskas išaiškėtų.
Nutilo visas staliukas. Penkiems vyrams pasirodė, kad iš kažkur atsiradęs skersvėjis perpūtė jų sielas.
- Bajeristas...
- Ten žmonės iš Maskvos neina, girdi, iš Maskvos, netgi kariškiai!..
- Skystablauzdžiai jūs. Bailiai. - prabilo visą vakarą tylėjęs Antonas. - Kelnytės pilnos. Bėkit pas mamytes, vaikučiai, vystyklus pakeis...
Šiek tiek apsvaigę nuo alkoholio vyrai susižvalgė, ir vienas po kito prižadėjo, kad būtinai nueis į užtvaro tamsą.
Fiodoras Vladimirovičius, vienu mauku išgėręs du šimtus gramų degtinės, su trenksmu “lūžo” ant stalo.
Pasisėdėjimas baigėsi.

Antonas Antonovičius, pagal išsilavinimą - daugiamatės aukštosios matematikos magistras, buvęs operatorius, gaunantis mokslininko pensiją grįžo namo visiškai išsiblaivęs. Jis iškart susivyniojo miegmaišį, iš spintos ištraukė tuziną konservų ir sumetė juos į kuprinę, šalia vandens butelių, šalia peilio, storo sąsiuvinio ir bent dešimties tušinukų ir poros pieštukų. Antonas pasidėjo ją šalia durų, o pats atsisėdo ant lovos krašto ir pravirko. Jis jau gailėjosi, kad “Senąjame garnyje” nesuvaldė liežuvio.
Tą naktį jis sapnavo kažką tamsaus ir neapčiuopiamo.

Andrėjus Vasilijevičius, dvidešimt penkerių, pasitaisė akinius, kad geriau matytų, kur reikia kišti raktą. Prakeikta spyna. Kiekvieną kartą, kai jis grįždavo nors truputį išgėręs, prakeikta spyna užsikirsdavo, ir jam bent pusvalandį tekdavo krapštytis, kad įeitų į butą. Pakeisti spyną? Tokia mintis jam buvo atėjusi į galvą. Bet rusų kalbos mokytojas vargais negalais sudūrė galą su galu, o ir su draugais kur nors nueit norėdavo, ir nenorėdavo pasirodyti prastesnis už juos. Todėl ir taupė, taip, todėl ir taupė, galvojo Andrėjus, ir alkoholis tikrai jam nebuvo kliūtis, jis juk ne alkoholikas, kaip Fedia. Tikrai ne. Tik ta prakeikta spyna...
- Mat! - sušuko Andrėjus, per jėgą grūsdamas raktą į skylutę - Atsirakink, prakeiktoji!
Spyna, matyt išsigandusi keiksmų, pagaliau trakštelėjo.
Andrėjus Vasilijevičius neramiai miegojo visą naktį - vartėsi nuo šono ant šono, o ryte, nors tu ką - niekaip negalėjo prisiminti ką sapnavo, nors žinojo, kad tai buvo labai baisu.

Valerijus Dimovas grįžo į savo buveinę. Dabartinis bedarbis - buvęs statybininkas, prieš tai - prekių išvežiotojas, dar prieš tai... Valerijus pamėgino prisiminti. Programuotojas? Verslininkas? Pilotas? gal. Vieną dieną jis atsibudo palatoje su sutvarstyta galva. Prieš jį stovėjo gydytojas ir liūdnai lingavo savąją. Rado jį gatvėje, priešais savo namus, su perskelta galva. Valerijus neatsiminė nieko, tik vidurinės mokyklos kursą, savo vardą ir pavardę (tėvavardžio - niekaip), ir kur gyvena. Po dviejų mėnesių, praleistų ligoninėje, jis grįžo į kukliai apstatytą, bet kažkodėl visai svetimą, butą.
Jis džiaugėsi, kad jį pagydė taip, kad neliko nė rando galvoje.
Jis nebūtų taip džiaugęsis, jei būtų sužinojęs, kad žaizdos iš tiesų nebuvo.
Ir tąnakt jis sapnavo, kaip tamsūs siluetai jam į akis šviečia su labai stipria lempa ir reikalauja kažką pasakyti, kažką, ko jis niekaip negali prisiminti.

Vėsus nakties oras prablaivė Fiodorą Vladimirovičių, todėl ties savo namo kampu jis pasakė draugams, kad jo nebereikia lydėti ir, šiek tiek svirduliuodamas, grįžo namo.
Pačiam sau netikėtai ant stalo jis rado artipilnį butelį degtinės.
“A žyzn ta nalažavaetsa! ”, pagalvojo jis, jausdamas, kaip deginantis skystis liejasi gerkle.
Fiodoras tą naktį nesapnavo nieko.

Nors miestas buvo ganėtinai nemažas, gandai apie ketvertuką, eisiantį TEN, pasklido akimirksniu. Minia, jiems einant, skyrėsi į šonus, žiūrėdama į juos kaip į pirmuosius kosmonautus, su žavesiu, su baime, su noru būti vietoj jų ir tuo pačiu metu žinant, kad negalima. Laikas nuo laiko nuo minios atsiskirdavo “drąsuolis”, norintis pasirodyti prieš merginas, ir porą žingsnių palydėdavo ketvertą, giliai viduje drebindamas kinkas, kad jam pasiūlys eiti kartu. Bet ketveriukė tylėjo - kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse. Jie ėjo su mintimi, kad negrįš. O žmonės tuo metu gėrė arbatą iš termosų, valgė sumuštinius, viena porelė, ištroškusi aštresnių pojūčių mylėjosi automobilyje. Kuo labiau keturi artėjo prie bokšto, tuo mažiau žmonių juos lydėjo, tuo mažiau iš jų valgė sumuštinius, užgerdami dar karšta arbata, tuo daugiau buvo išsižiojusių ir sukiojančių pirštus prie smilkinių.
Jie įėjo į tamsų užtvarą visiškai vieni.

Buvo pilkų, dulksnojančių, dienų. Buvo šaltų dienų. Buvo karštų dienų, buvo netgi saulėtų dienų. Jau po mėnesio Ketvertas (visi sakydavo šį žodį tarsi jis būtų iš didžiosios raidės) buvo primirštas. Po dviejų juos atsimindavo tik prie alaus bokalo. Po trijų - ketveriukės draugai, gerdami alų, kartais nuvarvindavo ašarą “už beprasmiškai žuvusius draugus”.
Ir tada, kai jau niekas nieko nebesitikėjo, grįžo Jis. Vienas, sulysęs, sudrengtais drabužiais, drebantis nuo šalčio ir iš baimės. Fiodoras Vladimirovičius tapo nebepanašus į save. Jis nebegėrė, neberūkė, mažai kalbėjo ir niekada nežiūrėjo į veidrodį.
Ir dar - jo šešėlis buvo _keistas_.