Ir dievai kartai verkia

Einu ieškoti Sacharos smėlio ties Šiaurės ašigaliu
Klijuojuos, nors mane po vieną detalę išardo.
Keliuosi nuo kelio keldamas kiek tiktai išgaliu,
Pasikrikštiju, jeigu sau neturiu jokio vardo.

Padangę nudažęs mėgstamu rožiniu atspalviu,
Kabinuosi šviežią mėnulį, kartais - apgriaužtą,
Paverčiu juoda į baltą, kvadratinį - apvaliu -
Puotauju dangui, rankoj suspaudęs sudilusį šaukštą.

Dengiuosi pilkšvu asfaltu kelią į ateitį drąsiai,
Susikalęs žvaigždes pakelėn, kad matyčiau, nors veidus.
Pasibarstęs vinių, sau rėžiu - Pirmyn, būtybe bedvase!
Savęs klausinėju: "Kurgi drąsa? - nejaugi nuleipus?

Neskaičiuoju infarktų, man dar likusių dūžių,
Neparduodu savigarbos veltui ar už menką skatiką,
Gyvenimas gležnas - suspaudžiau truputį - sulūžo,
Bet mano saujoj dargi daug gyvenimų liko.