grynais

ir kaip anuomet
kai rinkome žvakes
ir dažėme juodai
rikiavome ant tilto turėklų
ir Kurtui nirštaujant
per savo paties metines
staugėme į ausį
spjaudėme į kūną
kraują ir velniop
kaip anuomet
išgirdęs jo klausimus
apie mūsų vienintelę mergaitę
jaučiu
kaip apnuogintų laidų raizginys
išsiviepia į vientisą zvimbesį
aplimpa praeities dažais ir dilgesio
drėgme paspringusiu vašku
ir kaip anuomet
susimoku grynais
ir švokščiu
spjaudydamas plaučių
ir šv. sakramentų liekanomis:

-Tai kur tu miegojai šią naktį,
griežle, griežlele tu mano ..!