Kaliausės: Kaliausę Myli

Koks keistai žavus jis buvo:
Anksti rytais išeidavo tyliai,
Nei vienos žolytės nepamindamas,
Saulės pasitikti.

Rudenėjant vakarai vėsūs -
Jis paskolindavo savo skylėtą švarkelį kaimo plevėsoms.

Turėjo gilų skudurinį jausmą kažkur savyje.

Radęs ne vietoje paliktus viščiukus,
Visada nunešdavo juos į vištidę.

Supratęs, kad voveraitę amputuota koja
Vėl nori apgauti lapės,
Nuvydavo jas šalin;
Po to nepykdamas klausydavosi
Voveraitės pykčio priepolių,
Už tai, kad jis nuvijo jos vieninteles "drauges" lapes,
Kurios kaskart, sutikdamos voveraitę,
Stengdavosi ją apvogti ir pabėgti.

Ir nebuvo jam gaila visiems laikams paskolinti
Tokį nuostabų vyšnių sirpimą bjauriajam ančiukui,
Kuris vien tik savo pasirodymu visiems sukeldavo šiurpulį.

O ir gegutės likimo valioje paliktus vaikučius
Visada priglausdavo ir priimdavo pernakvoti savo kišenėje,
Kol jie išaugdavo ir išskrisdavo,
Taip niekada ir nesugrįždavo padėkoti už pagalbą.

Kasdien gyvenimo trupiniais lesindavo balandžius
Ir po to išvalydavo jų apdergtus tvartų stogus.

Šmėkliškai eidamas vieškeliu
Kiekvieną palenktą rugiagėlę pakeldavo ir sulopydavo jos žaizdas.
Galbūt dėl to taip dienų dienas ir pėdindavo link perkūno nugriauto ąžuolėlio,
Kurį priėjęs, suklupdavo,
Atverdavo savo skrynelę ir išimdavo
Savo pusiau žmogiškus, pusiau skudurinius jausmus,
Kuriuos kaskart palikdavo vienišam pakirstui ąžuolui,
Kad šiam nebūtų liūdna.

Dar daug ką kaliausė keistai žavaus ir doro darė.
Dar daug kuo kaliausė patiko varnai Albertinai.



[šeštoji rinkinio Kaliausės dalis]