Kai galva apsunksta ir norisi tiktai numirt
Ateina tavo šešėlis ir kankina mane nereikia
Pasakų man apie nieką širdy tik tuštumą regiu.
Atsiliepk gražuole mėlynų akių - kur tu?
Prarijo ežerai tave, nusinešė miškai žalieji -
Taip ir neleido paliesti geltonų plaukų,
Padaryti tau kavos iš ryto, kai tik paukšteliai sugieda.
Ech skaudu iš tiesų, kad nemoku skraidyti -
Giedočiau tau po langu sielvartingą giesmę.
Matyčiau aš kaip tu džiaugiesi girdėdama tą giesmę,
O iš tikro tai būtų mano sielvartingos ašaros,
Kurios laistytų tavo išdžiūvusias gėles.
Kaip skauda širdį tam mažam paukšteliui,
Kad nepažino jis tavęs nuostabiosios gundytojos.


Danielius POmirties









