Balta kreidelė

Iš serijos apie varniuką


-Na ko gi tu verki, - savo plikai skustą galvą kraipė varniuko angelas.
-Verkiu, nes man dar ne laikas savo ašaras uždaryti traukinių stoties saugykloje, - vaikiškai piktu balsu tarė mažylis.
-Nežinau. Gal, o gal ir ne. Bet neverk, gerai? Aš ką tik baigiau valgyti paskutinį šokolado gabalėlį, bijau apsisnargliuoti kaip tu- krapštydamas nosį visiškai neangeliškas angelas atsuko varniukui nugarą.
-Žinai, o aš pamečiau baltą kreidelę.
-Ir dėl to dabar čia sriūbauji? - atsisukęs piktai dėbtelėjo baltasis draugas.
Susigėdo varniukas, išsitraukė iš kišenės nosinę, nusišluostė ašaras ir vangiu balsu prabilo:
-Supranti, aš šiandien norėjau nupiešti...
-Tai nupieši. Turi juk dar raudoną kreidelę. Pati gražiausia gėlė- raudona.
-Aš nenoriu piešti gėlės! - isteriškai klykė paukštis- aš noriu piešti baltą gulbę, kurią mačiau, noriu, kad visą laiką ji būtų šalia manęs.
-Kodėl? - jau visai susidomėjusi žvelgė dieviškoji plikė.
-... nes, nes... ji labiausiai panaši į tave!
Iš angelo veido pasitraukė bet kokia išraiška. Liko veidas  it žmogaus, kuris nesupranta, bet ir nesuvokia, ar turėtų išsiaiškinti.
-Na gerai, bet kodėl tu tada nepieši manęs? - susidėjęs rankas į kišenes, kurių jo baltame apdare nebuvo, pasidomėjo angelas.
-Nepiešiu, nes tu atskrendi pas mane, - prisipažino baugščiu balsu varniukas.
-Nieko nebesuprantu. Na nesvarbu. Turbūt. Bet sakyk, kodėl tu nori piešti su kreidute, juk lietus greitai nuplaus tavo piešinį, tavo gulbę, - sarkazmo persisunkęs balsas kankino paukštelį.
-Aš žinau. Taip aš žinau. Todėl ir pieščiau...
Nebeiškentęs tokio mykimo, angelas griebė varniuką, pasisodino jį ant kėdės, o pats susirangė apačioje ir žvilgsnių reikalavo paaiškinimo. Tačiau varniukas tabaluodamas kojytėmis tylėjo.
-Kalbėk!
-Na… Aš tikiu, kad jeigu nupieščiau tą paukštį, - po truputį drąsėjo balsas, - išleisčiau jį iš savo vidaus. O tada matyčiau lauke, na išorėje. Atsikelčiau ryte ir eičiau pažiūrėti... Bet ruduo, patinka man ruduo, patinka ir lietus, kuris nuplauna viską...
-Nuplaus ir paveikslą. Žinai?
-Nuplaus. Atsistosiu ant taburetės ir pažvelgsiu pro langą į piešinį ir suprasiu, kad jo ten nebėra, yra tik bala. Tada nulipsiu, užtrauksiu užuolaidą, atsisėsiu ant lovos ir pasakysiu: „Išplovė vidų“. - kažkiek graudžiai, bet užtikrintai kalbėjo juodasis.
-Tu to nori? - apsunkęs nuo abejonių paklausė angelas.
-Nežinau...
Įbrukęs baltų kreidelių dėžutę, angelas užsisodino varniuką ant sparnų...

Dabar matau, kaip jiedu tupi ir piešia baltą gulbę.