Vakaro Bizantija

Pašvinkęs oras nuo
dūminių gatvių,
kiek teišgali svyruoti berželis,
jau rodos nuvirs trumpomis šakomis
pasirėmęs į žemę.

dunda vandens choras,
lyg kojos sušlapusios
žengtų nedidelį žingsnį
po beržu, kur šnara
negarsūs virpėjimai.

Neskauda nė kiek.
Kaip galingai, bet tyliai
berželis nuvirsta,
tik moterėlės suspinga
iš baimės.

Vaikis sukioja rastą
spiralę,
rodos ežerus ruošias
užraukti -
velnių nesutiks.

neskauda nė kiek,
ir manau neturėtų.