Vienas plačiam kely..

Jis sėdėjo ant plačių pilkų laiptų ir žiūrėjo į vis ryškėjantį mėnulį, o rankose laikė jau begęstančią cigaretę. Tamsa apgaubė ir įtraukė jį visą – jau nebegrįžtamai. Jam tebuvo penkiolika, o jautėsi taip, lyg  būtų gyvenęs ne mažiau penketo dešimtmečių. Skausmas spaudė krūtinę, o mintys padrikai ir  netvarkingai lakstė po niekaip neprašviesėjančią galvą. Tarytum merdėjantis žmogus jis įsileido skausmą, skausmą, kuris nutirpdė visą kūną, užliejo jį šalčio banga, vertė kraujuoti vidaus organus, draskyti ir plėšyti į smulkiausius gabalėlius dar likusį sveiką protą. Kaip, kaip gali toks jaunas žmogus būti šitiek patyręs per savo trumpą gyvenimą? Ką dabar daryti? Ko toliau griebtis? Tą vakarą jis taip ir nerado atsakymų į iškilusius klausimus. Besėdėdamas ir iš naujo išgyvendamas Dievo (o gal likimo?) jam siųstus smūgius užmigo.



Kažkas įkyriai purtė suėmęs už rankovės. Jis juto giliai į ranką įbestus nagus ir po odine striuke besiskverbiantį šaltį. Teko prisiverst atplėšti sulipusias akis, nes tas, kuris jį purtė nenorėjo sustot. Atsimerkęs pamatė jau pradedančius zuiti po didžiąją gatvę žmones. Suprato, kad šiąnakt nenakvojo namie, tačiau daugiau nepavyko nustatyt. Jo mintis pertraukė įkyrusis žmogus. Pasirodo, tai buvo policininkas.
-Kelkis, valkata nelaimingas, - nebuvo ko ir sakyt, jo atžvilgiu teisėtvarkos sergėtojas buvo nedraugiškas. - Eik namo ir kad daugiau tavęs nematyčiau. Atrodytų toks padorus, o gatvėj su tais laukiniais miega. Kelkis ir dink man iš akių, kol dar nepersigalvojau.
Vaikinas, jau visiškai atsigavęs ir supratęs, kas vyksta, nenorėdamas, jau ir taip nusižeminęs, dar ir į policiją pakliūti, tuoj pat išdulkėjo, kaip kai kas pavadintų, iš įvykio vietos ir patraukė nosies tiesumu, tiksliai nežinodamas, kur eina. Galvoje sukosi daugybė minčių, kurios tuoj pat grąžino jį į realybę ir tuo pačiu į skausmą, kuris buvo toks nemalonus ir deginantis baisiau nei bet kokia, net ir karščiausia, liepsna. Kojoms tvirtai atsimušant į kietą grindinį, pasigirdo tylus žvangėjimas. Bent jau šią akimirką Donatas žinojo kur norėtų nueit. Pavalgyt. Pasiskubinęs išvaryt iš namų, net nespėjo kaip reikiant užkąst ir dabar jautė, kad skrandis tuoj iššoks pro gerklę. Kadangi ir taip nebuvo ko veikt, nusprendė paieškot kokios nors įstaigos, kur galima būtų pavalgyt.



Užsisakė nedaug – rūgštynių sriubos ir naminių bandelių su kopūstais. Buvo siaubingai išalkęs. Ryte viską rijo, net springdamas. Jautė kaip maistas lėtai, užspausdamas gerklę, slinko žemyn į skrandį. Jautė kaip maloniai kūną užliejo karštas skystimas. Kaip nepaprasta, rodos, buvo taip sėdėti šioj skylėj. ....... TO BE CONTINUED