parašyk man

parašyk man raudonai.
smilkstančiam kambary.
nebenoriu blaškytis
ir klaidžioti po banginio griaučius..
aš pavargau šokinėti iš džiaugsmo.
norėčiau tik apsivyti tavo kaklą
ir sustoti beprotiškai pavargus.
pakelės smilgose
dulkėti mūsų veidai
ir rytas žiaumojantis mano viltis
kad nebereikės žodžių
kad užteks rankos rankoj
ir visko užteks
nors turėsim tik smilgas
ir dulkes nuplaunantį lietų
nors bus tiek daug neišsakomo
ir ašarų pilna dėžutė
atsidarys grojant griaustiniui
visai nereikia kalbėti
visai nereikia.
ašarų dėžutėj plaukiojantis banginis..
na kodėl negaliu ir aš
nebevaikščioti po jo griaučius
o tiesiog ant jo plaukti
lietumi
mėlynu rūku
ir niekada nesibaigiančia sielos kalba...