Šunauja (IV skyrius)

Julius ėjo ryžtingai, dideliais žingsniais trumpindamas kelią, nenumaldomai artėdamas prie jį labiausiai  gąsdinusios atomazgos. Jam rodės, jog koridorius aidi nuo vis stiprėjančių jo širdies dūžių… Ir štai, jo rankos lėtai nusvėrė šaltą rankeną… Vaikinas įžengė į kabinetą…ir ant Juliaus nukrito plastmasinis indas su smulkintos kreidos milteliais.
Pirmasis nusikvatojo (jeigu taip galima išsireikšti) Bronius:
- Eik tu sau! Na, ne… Čia tai geras…
- Tikrai… - pritarė Dima, atpažinęs “vaišingąjį” naujoką. – Atsiprašom… Mes čia mokytojui buvom siurprizą…
Ir ketveriukė toliau  nesustojamai žvengė, stebėdami praktikantą braukiantį baltas dulkes nuo švarko, ir taip dar labiau bloginantį padėtį.
Praėjus pirmam juoko priepuoliui sekė antras ir trečias… Trumpai tariant Julius pasimetęs išstovėjo geras penkiolika minučių.
- Na, viskas… Viskas. – tarė Dimitrijus šluostydamasis ašaras. – Bet, gerai čia pakliuvai, Juliau…
- Ei, nejaugi tu į mūsų klasę įrašytas? Taip ir maniau… Visus ”sėdusius” čia grūda. Na tai sveikas atvykęs… - įsiterpė kažkuris iš dvynių (jie buvo abu vienodai baisūs, taigi, neatskiriami).
Pedagogas nesumetė ką beatsakyti. Taip staigiai paklaustas jis ir vėl griebėsi melagystės šiaudo:
- Taip, įkišo mane pas jus…
- Klausyk, nesinervink labai dėl tos kreidos, ok? Mes čia taip savo auklėtoją pakrikštyt norėjom…
- Aš ir nesinervinu… Kas įvyko – tas įvyko. – atsakė mokytojas, lengviau atsikvėpdamas.
- Eik tu…  Bet koks sutapimas… Susitikom ir net nenutuokėm, jog vienoj klasėj arsim…
- Gyvenimas pilnas staigmenų…

Baigiantis pamokai, Julius jau žinojo, koks bus sekantis jo žingsnis. Jis pasijuto daug stipresnis, nes auklėtiniai liko nieko nežiną, bet vis dėlto bijojo netikėtos agresijos. Šiaip ar taip, su šunauja “nusprendęs”, kad “mokytojas”  pabūgo pasirodyti pirmoje pamokoje, jis tiesiu taikymu įvirto į Fiurerio “buveinę”:
- Atlaikėt?.. – pasidomėjo direktorius. – Na matot… O aš maniau, jog jūsų mergaitiški bruožai nugalės… Šaunuolis!
- Nesityčiokit! Pats pabandykite pusvalandį praleisti garde su laukiniais žvėrimis!
- Nagi, neširskit taip. – nusišypsojo valdininkas.
- Tiesą sakant ne apie savo jausmus su jumis pakalbėti atėjau.  Noriu jums pranešti, kad siekdamas geresnių bendravimo rezultatų prašau dvyliktai G klasei skirti kitą auklėtoją. Ir tai padaryti nedelsiant.
- Ką tuo norite pasakyti?
- Prašau įvykdyti šį reikalavimą, nes turiu geresnį planą. Kadangi šutvė mane palaikė saviškiu, manau būtų kvaila atsisakyti šio žaidimo. Leiskime ir toliau jiems taip manyti (kad aš daugkart paliktas antrais metais), o tuo tarpu būrio X veiklą kontroliuoti iš vidaus bus daug lengviau.
- Pamišėlis… Nesuprantu: ar jūs taip trokštate suspindėti kaip pedagogas, ar svajojate per pastarąsias savaites būti pakastas artimiausiame parke?
- Pacituosiu: “Kam tos dramos? ” – nusikvatojo vaikinukas.
- Ak taip? Dabar imsitės “kiškio drąsuolio” vaidmens? Tik prieš kišant galvą į mėsmalę siūlau prisiminti, kad jei mirsite (ar būsite nužudytas) vykdydamas šią užduotį – kaltė kris ant mano pečių. Tad jei jau sumanėte šieno kupetoje pažaisti su degtukais – prisiimkite atsakomybę… Ar bent jau brūkštelkite atsisveikinimo laiškelį…
- Nenoriu jūsų išvedžiojimų. Nieko nenutiks: jie juk tik žmonės. Be to aš elgsiuos labai atsargiai. Įvykdykite ko prašau ir kitų metų rugsėjo pirmąją jų tikrai nebeišvysite mokykloje.
- Gerai, -prabilo Fiureris, - Bet atminkit mano žodžius: meluoti jiems -  nepatartina…

Ko gero Julius paskutinio sakinio jau negirdėjo. Uždaręs duris jis pergalingai nusišypsojo. Niekada dar nebuvo taip įsitikinęs savo plano genialumu.