Žvirblio kailiniai

Pūpso purios pusnys
Prie ledinės upės
Ir toks pasipūtęs
Žvirblis medy tupi.

Snapas jo paslėptas
Po sparnu dailiu,
Mąsto žvirblis: „Reikia
Žiemą kailinių...

Taip sparneliai šąla!
Kaklas, nugara!
Net kojelės bąla —
Tai baisi bėda!

Gal nuskrist pas pelę?
Juk jinai basa
Braido po pusnynus,
Net necypdama. “

Kaip pamąstė, taip padarė.
Žvirblis nulėkė pas pelę.
Pagodojo savo bėdą
Ir išgirdo netikėtai:

„Kailinių tau nepasiūsiu
Patarėja tik pabūsiu.
Tu nulėk į miško kraštą,
Pakapstyki sniego raštą.

O po juo atrasi margą
Rudeninį klevo lapą.
Apsisiausk juo atsargiai,
Pamatysi — bus gerai!

Greit sušils šalti sparnai,
Nugarėlė ir nagai!
Bus taip gera ir jauku,
Netgi žiemą nebaisu. “

Išskleidė sparnus vargšelis,
Ir... nulėkęs prie girelės
Po puriom pusnim surado
Rudeninį klevo lapą.

Ir dabar prie ledo upės
Pasipūtęs žvirblis tupi.
Jam taip gera ir smagu,
Nes nereikia kailinių.