Gogo ir Omuko Kelionė

- Gogo, ar čia tu?
- Vadink mane Goša, Omuk.
- Gogo, aš nieko nematau, kodėl čia taip tamsu? Gogo, man baisu.
- Tavo kojos pavargo, jau vėlu. Matai, ant kalnų jau nusileido rūkas. Ten šalta, dabar aš negaliu tavęs tenai nuvesti.
- Aš nieko nematau, Gogo.
- Pakalbėsim vėliau, mažiuk.
- Gogo, tu niekingas! Aš ką tik užkliuvau už akmens. Nebėk taip greitai! Kaip man tave pavyti tokioj aklinoj tamsoj?
- Nėra jokios prasmės plūsti tamsą, ožiuk. Jokie pasaulio keiksmai nesukurs nė taškelio šviesos.
- Tu dedies labai protingu, Gorgadze negailestingas! Bet kodėl aš turiu daužyti kojas šitoj šaltoj dykynėj tava išmintim besekdamas?
- Ar aš tave kviečiau kartu, Omuk? Tu pats paskui mane eini.
- Parvesk mane namo, prašau, man baisu.
- Už nugaros nėra namų, Omuk. Tavo namai kažkur priekyje.
- Gogo, čia taip tamsu, kad aš nė velnio nematau, kur užnugaris, o kur yra tas priekis.
- Koks tu juokingas mažiukas, o dar sakei, norėtum būti kariu.
- Čia nėra jokio karo, čia tik akmenys, dulkės ir tamsa. Man skauda kojas, Gogo, aš pavargau.
- Galbūt čia ir yra pats tikriausias karas, sudėtingiausia tavo kova, Omuk?
- Na, nežinau, Gogo, aš...
... Ir taip jie keliavo tūkstančius nesibaigiančių naktų per šaltą dykynę. Kartais kalnai atrodė pasiekiami ranka, tačiau Gogo Omuko ten niekaip nenuvesdavo. Jų kelionė suko ratus, darė neįtikėtinas kilpas, kėlė debesis dulkių ir kliuvo už kiekvieno akmens. Inkšdamas ir cypaudamas Omukas po truputėlį slinko pirmyn, bet daug dažniau gręžiodavosi atgal. Gogo tik atlaidžiai šypsojosi, klausydamasis nesibaigiančių Omuko dejonių, ir užtikrintai vedė kažkur tolyn.
Kas žino, gal jie ir dabar ten tebeklaidžioja.

P. S. paaiškinimas: Gogo – Omuko jogos mokytojas.
P. P. S. nepyk, Gogo.