..kasnakt verkia juodos katės ir jų juodų ašarų niekas nemato. Išbridęs iš vandens vandenis
greit ausis pastatęs
išgirsta mėnesį suskylant..
trakšt.. pliumpt į vandenį apuokas.
akis prisėmęs ašarų išnyra ir pelekais tabaluoja tarsi kojomis. Tai sparnai (paplast) sudriskę vėtroj nuo šūvių kregždėmis išreiškiamų..
iškąsiu uodegą ir tau, o klevo lape, kad nebesiblaškytumei tu drebulės paunksmėj susigūžęs, kur grybai gožia dangų krentančiais melsvais kiaušinių lukštais..
Dangus griūva...?
negali būti, kad apyniuos ir vėl įsiveisė nuleipusios širšės. Ištrauksiu mirtiną geluonį ir atiduosiu jį motulei mirčiai į obuolį iš rojaus įdėjus. Skanu..?
nemirsi, Mirtie...?
tarp rūko draiskanų paklaikus ko blaškaisi? Į laumę kreivą šleivą panaši daraisi, tik tu vis dar virkdai sudžiūvusią žolę kojų purvinais piršteliais. Ir laužai laužams šakas nuo klevų. Gi sau pagonišką kapą krauni, beprote..!
o gal man..?
man?
sau?
...
pravirksiu ir aš juodomis vilkų ašaromis į alksnį susisukus ir pienių pūkais žmonių mintis užklojus. Miegok, raupsuotas grybe... Miegok, nurimęs vėjo liūdesy... Miegokit...
Mirtis šiąnakt pasislėpė kory....