Ateities Baimė

Virtuvė – tai vieta, kur aš dabar sėdžiu, rytoj sėdėsiu, o jeigu nenutiks kas nors (žemės drebėjimas, kaimyno vestuvės, raketa pro langą), tai sėdėsiu poryt. Ne, dėl rytojaus esu beveik užtikrintas. Taip, drąsiai pareiškiu (atsistojęs ant taburetės):
- Ponai ir ponios, kaimynai ir kaimynės, sienos ir lubos, labas vakaras visiems čia taip gausiai susirinkusiems. Žinau, negaliu žinoti ar ši mano kalba turės tęstinumą poryt, tačiau lyg virtuviniu peiliu nukirsiu likimui pirštą – rytoj aš būsiu čia. Su jumis. Ir be jūsų. Kas beatsitiktų. Vestuvės. Laidotuvės. Karinius smūgius taip pat atremsiu. Visi jūs man esate kaip giminės. Visi mes esame šeima, dalinamės ta pačia duona... Aš reikalingas jums čia labiau, nei rytoj jums kur nors kitur, pavyzdžiui vestuvėse. Vestuvės nėra vertos mano misijos – būti su jumis šioje virtuvėje. Rytoj.
Nulipu nuo taburetės, drebu iš susijaudinimo. Man, kaip ir kiekvienam
lietuviui, vestuvės yra šventa proga išgerti, pavalgyti “naujametinių salotų”, atlikti archajišką ritualą. Laukiu pasipiktinimo šūksnių. Tačiau sienos ir tos nelemtos lubos tyli. Aš suprantu, kad mano kalba visus labai sužavėjo. Mūsų sparčiai vakarėjanti informacinė visuomenė nugalėjo pagoniškus instinktus.
Rytoj bus didi diena. Aš įžengsiu į virtuvę, prieš tai užbarikadavęs lauko duris.
Išjungsiu televizorių, kad visi galvotų, jog manęs nėra ir šiaip, kad nekaitintų aistrų. Pavalgysiu pusryčius. Jie bus skanūs, bet jie bus rytoj. Valgysiu juos neramiai, sėdėdamas ant taburetės, kuri prašosi paverčiama pjedestalu. Paskutinis pomidoras. Suvirškintas nesukramtytas. Aš ant taburetės.
- Mielieji broliai ir seserys, aš vykdau savo pažadus. Bus tvarka.
Staiga, pastebėsiu keliuku einančią Butkuvienę ir trumpam nušoksiu nuo
taburetės. Įvaizdis reikalaują sąskaitos faktūros.
Ačiū Dievui, Butkuvienė manęs nepamatė. Grįžtu ant taburetės. Jaučiu grėsmę. Jaučiu, kad tuoj kažkas atskris ir mane pasiims. Jau aštuonios, publika išsiskirstys. Aš pavargsiu. Įsijungsiu televizorių. Stengsiuos viską pamiršti. Vaigauskas praneš, kad visos rinkimų apylinkės jau uždarytos. Aš vėl sugrįšiu prie tos minties, kad kažkas atskris. Aš drebėsiu palindęs po taburete.
Dabar ruošiu pusryčius rytdienai, kad jie būtų paruošti. Tai bus didi staigmena man tokią didžią dieną. Kieme loja šunys, padrikai laksto vištos, nusileidžia malūnsparnis. Išlipa Paksas su sūnum. Tas pradeda vaikyti vištas, bando glostyti šunis.
- Mindaugai, neišdykauk, - sušunka Rolandas Paksas. Aš jam spaudžiu
ranką. Nebalsavau. Man gėda. Ryt vis tiek jį išrinks.


Dėkui Gintarui Beresnevičiui už kūrybinius impulsus
ir Rolandui Paksui už tvarką ir diktatūrą.