Mažas butas. Vieno kambario. Pirmame aukšte. Langai sužaloti grotomis, o už jų metaliniais žaislais pasišiaušusi vaikų žaidimų aikštelė.
Čia gyvena vieniša moteris. Vieniša savo noru, įkalinusi vienatvėj skausmą ir nuoskaudas.
Kodėl ir kam tai rašau? Kartais nežinau, bet tikiu, kad tai skirta laikui, kuris dienas ištęsia iki begalybės, bet gyvenimą verčia prabėgti akimirksniu, ypač kai jis – mano praeitis.
Moteris priglaudžia veidą prie grotų ir žiūri į mergaitę, žaidžiančią aikštelėj. Žiūri, kaip mergaitė sėdi ant akmeninio bortelio. Moteriai patinka vaiko liesa nugara, sukalta liaunu stuburu.
Pasigirsta švokštimas, sklindantis iš moters kūno glūdumos. Mergaitė nebijo to garso. Ji žino, kad tai tik ligos požymiai, o liga nesiderina su jos jauna dvasia.
Pavasaris buvo puikus. Buvau vaikas, viskuo tikėjau. Vasarą praleidau apkvaitus nuo atradimų ir galimybių, nuo savo jėgos. Vis bėgau iš savo buto pirmame aukšte.
Jis pasirodė vėlyvą vasarą. Lietingą dieną pajutau, kad kažkas mane stebi. Po to jis kiekvieną dieną, su vis didesne drąsa ir atkaklumu artinosi vis arčiau.
Rudens pradžioje Juodas Šuo įsigraužė į mano širdį. Pradžioje jis buvo vienas. Man buvo šlykštu, norėjau jį išvaryti, bet jis laikėsi dantimis sukandęs mano ryžtą, maitinosi viltimi.
Su pirmosiomis rudens šalnomis mano širdy jau gyveno juodi maži šunyčiai. Jie buvo mieli, o gal aš įpratau prie juodo sudriskusio kailio, bet daugiau jų nebevariau. Mes tyliai susitarėme, kad juodieji gins mano širdį nuo svetimų.
Susirgau rudens pabaigoje.
Moteris mėgsta žiūrėti į lubas, mėgsta sekti pro akutę duryse žmones, kurie lipa laiptais aukštyn, ji mėgsta sklaidyti senus popierius ir skaityti senus laiškus, rašytus svetimiems, o kartais – rašytus sau.
Ji nuolat tikrina, ar grotos gerai uždarytos.
Mano kambarėlio grotos saugo mane nuo žmonių, kurie norėtų įsibrauti į skrynias, kuriose saugau raštus, liudijančius, kad aš kažkada tikėjau (kaip tai buvo naivu), jog paliksiu butą pirmame aukšte ir kilsiu aukštyn. Jie atskleidžia, kaip aš nustojau tikėti, bet dar sugebėdavau tuo įtikinti kitus. Dabar nieko nebereikia įtikinėti, tačiau to niekas niekada neturi žinoti. Žinoti, kad aš gimiau gyvenimui pirmame aukšte.
Kartais stebiu pro akutę duryse, kaip svetimi lipa laiptais į viršų, kaip jie leidžiasi, stebiu, kokie jų veidai. Man smalsu.
Bet labiausiai mėgstu žiūrėti į lubas ir suvokti, įsivaizduoti, kad tai, kas man yra lubos, kažkam yra grindys. Tik nežinau, ar jie tai supranta, ar žino, kad po jais ir virš jų plyti kitokie gyvenimai.
Mažas butas. Vieno kambario. Pirmame aukšte, kur telpa tik vienas paprastas gyvenimas arba ruja juodų šunų.
2014-01-07 02:55
šitas laabai geras (vis užsuku paskaityti.šypt:))
2005-02-05 21:04
puikus dėstymas. talentu alsuoja kūrinys.
2004-12-20 20:08
Marquise stiliumi.
Tvirtas it betoninė siena su keliolika įbetonuotų plieninių sijų.
Jaudinantis it pirmasis bučinys.
Harmoningas kaip gamta.
Puikus kūrinys.
Aš niekada nemeluoju, kai sakau, kad žmogus rašo gerai. O šįkart sakau: parašyta labai gerai, parašyta fantastiškai. Į mėgstamiausius!
2004-12-06 13:56
Ziauriai fantastiskai geras magiskojo realizmo sedevriukas... sakyciau grazu.. bet ar gali grazu but, kai taip liudna???
2004-12-03 14:55
Maloniai nustebau sulaukus komentaro:] Savo ruoztu paskaiciau tavo naujausia. Rasyt komentara kaip atsidekojima (uz gera geru:]]) neplanavau, bet kad jau turiu si ta pasakyti...:] Kurinys pasirode intymus ir toks ispudis, kad paremtas mazom asmeninem dramom. Seip, labai logiskai rasai. Ne logiskai-sausai, bet logiskai-apgalvotai. Baisiai patiko apie lubas ir grindis: „Bet labiausiai mėgstu žiūrėti į lubas ir suvokti, įsivaizduoti, kad tai, kas man yra lubos, kažkam yra grindys.”
2004-12-02 15:57
Fainej. Išbaigta. Tvarkinga. Skaitant niekas neužkliuvo. Smagu.
2004-12-02 15:08
Neblogaj. Tik man ta prieš paskutinė dali nepatiko. Tiesiog nepatiko ir viskas.
2004-12-02 12:29
o. visai neblogai sakyčiau. šiek tiek primena "Raudonkepuraitę" (ne tą , kur vilkas suvalgė), bet šiaip tikrai gerai. mintys gražiai supintos ir gramatiškai viskas teisinga. pasistengta.
2004-12-02 11:45
a man patiko... labai...
2004-12-02 10:29
Gyvenimiška...
2005-02-05 21:04
puikus dėstymas. talentu alsuoja kūrinys.
2004-12-20 20:08
Marquise stiliumi.
Tvirtas it betoninė siena su keliolika įbetonuotų plieninių sijų.
Jaudinantis it pirmasis bučinys.
Harmoningas kaip gamta.
Puikus kūrinys.
Aš niekada nemeluoju, kai sakau, kad žmogus rašo gerai. O šįkart sakau: parašyta labai gerai, parašyta fantastiškai. Į mėgstamiausius!
2004-12-06 13:56
Ziauriai fantastiskai geras magiskojo realizmo sedevriukas... sakyciau grazu.. bet ar gali grazu but, kai taip liudna???
2004-12-03 14:55
Maloniai nustebau sulaukus komentaro:] Savo ruoztu paskaiciau tavo naujausia. Rasyt komentara kaip atsidekojima (uz gera geru:]]) neplanavau, bet kad jau turiu si ta pasakyti...:] Kurinys pasirode intymus ir toks ispudis, kad paremtas mazom asmeninem dramom. Seip, labai logiskai rasai. Ne logiskai-sausai, bet logiskai-apgalvotai. Baisiai patiko apie lubas ir grindis: „Bet labiausiai mėgstu žiūrėti į lubas ir suvokti, įsivaizduoti, kad tai, kas man yra lubos, kažkam yra grindys.”
2004-12-02 15:57
Fainej. Išbaigta. Tvarkinga. Skaitant niekas neužkliuvo. Smagu.
2004-12-02 15:08
Neblogaj. Tik man ta prieš paskutinė dali nepatiko. Tiesiog nepatiko ir viskas.
2004-12-02 12:29
o. visai neblogai sakyčiau. šiek tiek primena "Raudonkepuraitę" (ne tą , kur vilkas suvalgė), bet šiaip tikrai gerai. mintys gražiai supintos ir gramatiškai viskas teisinga. pasistengta.
2004-12-02 11:45
a man patiko... labai...