Viltis

Balta šaka vėl braižo tyliai langą
Ir prašosi įleist į vidų ją,
O tu bijai paklydus savo sieloj,
Bijai įleisti angelą slapčia.

Žinau, sakysi, Jais tikėt nenori,
Jie tik apgaulė, melas ir klasta.
Tačiau jaučiu, tava širdis suvirpa,
Kai išgirsti, kad jie yra šalia.

Tave įskaudino šalti, beširdžiai žmonės,
Išniekino viltis ir svajones.
Naikino jie tikėjimą Šventuoju
Ir pasiklydai savo širdyje.

Atverki širdį, tai ne tuščias daiktas,
Joje daugybė nuostabių jausmų.
Ir rasi ten mažytę viltį
Dar sykį patikėti, kad esu.