Susilipdęs Šeštadienis

Šeštadienis, šešta ryto, akys prasimerkia, tarsi spyruoklėmis aukštyn pamėtėtos. Pirmas veiksmas - nusliūkinti į gerą vietą, bene vienintelę pasaulyje, kur gali pasijusti saugus ir niekieno netrukdomas suregzti dienos nuleidimo į klozetą planą dar prieš tai, pakol ten nenuleidai savo inkstų ar virškinamojo trakto veiklos produktų, susikaupusių per naktį.
Paskubomis išmuilinama galva ir tekančios vandens srovelės halogeninių lempų šviesoje pažyra ant baltų vonios grindų tūkstančiais Niutono prizmių... o gal tiesiog vaivorykščių, kam čia tas pseudomoksliškumas. Gražu tai gražu, bet mano sugyventinis estas kitokios nuomonės, kai po to ateina į vonią, jo sterilios smegenys nesuvokia kad vandens lašas gali būti kur kitur, tik ne vandentiekyje ar kanalizacijoje.
Ilėkęs i kambari atsuku abudu radiatorius iki 5... Po kelių minučių kambarį užlieja šiluma.
Sumuštiniai su prancūziška saliami labai skanūs, tik va ta vokiška duona kažkokia sėlėnų ir grūdų prifarširuota.
Išlekiu kaip raketa iš namo laiptinės į pustuštę gatvę ir bėgte pasileidžiu link stotelės - tramvajai labai punktualūs, laukti nereikia. Įsitaisęs minkštoje sėdynėje spoksau į reklamą televizoriaus ekrane, kol pažadina švelnaus tembro sintetinis balsas, pranešdamas, kad jau laikas išlipti, "Übergang zur Innenstadt, zur Linien...". Negalvodamas kur einu, žingsniuoju šlapiomis gatvėmis, žinau kad vis tiek nueisiu ten kur noriu. Akys užfiksuoja pažįstamą veidą ir mechaniškai seikinuosi: "Hallo...", "Hallo..." Kitas veidas ištraukia žodžius "Salut, ca va?" "Ca va." Betrūksta tik "How do you do?",- šmėkšteli galvoje mintis.
Įeinu į šviesų universiteto foje šlykščiai geltonomis sienomis, ištisai nuklijuotomis studentų skelbimais, pro sunkias tamsiai žalias duris laiptais žemyn žemyn, ten kur daug daug kabinetu su daug daug elektronikos prikimštų dėžių ir monitorių. Leidžiuosi kuo giliau, jau turbūt 20 metrų po žeme, jau užteks... Atsisėdu prie vienos iš dėžių, pirštai pradeda bėgioti klavišais, lengvai, tarsi fortepijonu... Kartais gailiuosi kad netapau informatiku, tiek nedaug trūko, vieno impulso, lyg mygtuko paspaudimo. Bet... dabar tą patį darau su žmonėmis, ką būčiau daręs su tomis dėžėmis - išnarstau po kaulelį ir sausgyslę, po to atgal sulipdau, taip paprasta, jei dar susilipdo... jei nori ir gali susirinkti ir susiklijuoti.
Ne, su šita dėže vis dėlto paprasčiau, nepasiskųs, nedejuos, ir visada vėl susirinks, susilipdys į vieną visumą. Jai gali palikti visas savo problemas, tiek blogas, tiek geras emocijas ir įspūdžius. Lyg taletinis popierius, vienkartinis rankšluostis, sugertukas, tampax'as...
Galva šviesėja, o gal greičiau tuštėja, tik prisipildo eilutėmis raidžių kaip registrai nuliukais ir vienetais šios bejausmės dežės viduje. Jos jungiasi į žodžius, sakinius, mintis...
Žinau kad pakilsiu nuo šio stalo, išlipsiu iš kapo pro žalias metalines duris kažką palikęs čia, kažką kas, kas bijo gyventi ir kas turi mirti, kas turbūt jau mirė ir niekad nebeprisikels, tačiau taip turėjo būti, be tos mirusios dalies negalėčiau dabar juoktis ir verkti, negalėčiau GYVENTI.
Pažiūrėsiu į dangų - jis bus apsiniaukęs, pažvelgsiu į žemę - ji bus purvina ir šlapia,
pakelsiu akis į žmones - jie šypsosis.
Štai paspausiu mygtuką dar kartą ir sulig paskutiniu akordu visa tai nukeliaus ir ras žmogų, kuris perskaitys. Ir tada jis pagalvos apie save - ar dalis manęs nemirė, ar neverta tapti feniksu, sudegti ir pakilti iš pelenų, ar galima ir ar verta šiandieną praleisti taip pat kaip vakar?..