Nebylė

"Nagi, kiek tu gali laižyti, susmirdęs šunie? "- nukreipusi akis į lubas ir praskėtusi kojas kartojau nebyliai.

Jis niekada nenusirengia, nusirengiu tik aš. Jis niekada neparodo, ką turi savo kelnėse, bet visada įsitikina, kad manosiose niekas nepakitę. Nesuprantu... Nesuprantu, kodėl, pralošusi žaidimo jausmais partiją, ir gavusi smūgį į šonkaulius, einu pas jį. Juk puikiai žinau, kad jis, rašytojūkštis, impotentas, gebantis tik, deklamuojant savo girtas eiles, liežuviu naršyti po mano jautrųjį pasaulį (ironiška, aš niekad nieko nejaučiu).

Jis niekada manęs nebučiuoja į lūpas. Sykį aš paklausiau kodėl, tada spyręs į sulaužytus mano šonkaulius tarė: "Tu neturi lūpų". Tą vakarą aš pirmą kartą mačiau, kaip jo kelnėse pradėjo augti ir spurdėti jo jautrusis pasaulis, bet rašytojūkštis neskubėjo jo išlaisvinti.  Jis savo ištinusiais pirštais vis giliau ir giliau skverbėsi į mane, į mano jausmus. Su kiekviena akimirka jo seniai kirpti nagai atplėšė dalelę manęs. Jis menkino mane savo eilėmis. Supratau, kad esu kekšė, o kekšės lūpų neturi. Tą pakartojau, bet šį sykį balsu. Kaip mat suspindusios akys smigo į mane. Jaučiau kaip manąjį pasaulį apleidžia jo pirštai, tačiau palaima truko tik akimirką. Atsisagstęs kelnių sagas išleido siaubūną- savo jautrųjį pasaulį. Meldžiau dievo, kad tik netektų išgyventi jo jausmų.

Nebuvau nekalta mergaitė, bet kraujas plūdo... Skausmo apimta ir praradusi nuovoką mačiau, kaip juoda dėmė keitėsi sa balta. Jo jautrusis pasaulis skverbėsi vis giliau ir giliau, lyg gruobuonis draskydamas grobį. Nuo to laiko aš tapau nebyle, kuri ateina, praskėčia kojas ir guli tol, kol tas šuva pasitrauks.