Pokalbis antrojoje laiptinėje

- Mano klasėje - visi debilai. - Į mano klausimą “Kaip sekasi? ” atsakė Liusė.
Suskubau sužinoti, kodėl ji taip mano.
- Aš ne manau, o taip ir yra. - Atrėžė Liucija.
Pamaniau, jog nieko daugiau nepavyks išpešti iš savo kaimynės. Jau buvau benusisukąs, kai ji man tarė:
- Mano klasėj mokosi vien debilai, nes jie manęs nesupranta.
- Kodėl? - Vaidinau labai susirūpinusį.
- Turbūt žinai, kur aš praleidau savo rudens atostogas.
- Žinoma, žinau. - Sušukau aš, nors iš tiesų nė nenutuokiau, kur ji praleido tas savo atostogas, - Pas močiutę juk buvai. - šito man gal ir nereikėjo sakyti.
- Ką? - Sušuko jinai.
Pamaniau, kad dabar turbūt ir aš tapsiu debilu jos akyse ir… atmintyje. Paėjau truputį link savo buto durų. Žinojau, kad Liusė - smarki mergiotė.
Matyt ji buvo labai pavargusi arba tiesiog susivaldė, nes į liulį negavau. Apsidžiaugiau.
- Palangoj aš buvau. - Ištarė Liucija.
- O! - Sušukau aš.
Vėliau, nesupratęs, ką žmonės gali veikti Palangoj rudenį vėl sušukau, tik šį kartą jau kitaip:
- O?!
- Kas “O”? - Labai piktai ji paklausė manęs.
Vėl pajutau agresyvumo bangą. Žingtelėjau dar žingsnį atgal. Deja, Liucija tai pastebėjo ir garsiai paklausė:
- Kas “O”? Ko gi traukies? Negi bijai manęs? - pastarąjį klausimą ji ištarė su šypsena veide.
Nusišypsojau ir aš. Ne iš mandagumo, o dėlto, kad apsidžiaugiau apsaugojęs savo baltuosius dantukus. Atsakiau:
- Ne, nebijau tavęs. Šiaip stripinėju, kad nesušalčiau. Va taip. - Pademonstravau žingsnelį į priekį ir atgal.
Liucija vėl nusišypsojo ir paklausė ganėtinai agresyviai:
- Kodėl gi tu manęs nebijai, man įdomu?
Tada jau tikrai pasijaučiau kaip kiškis prispaustas vilko į kampą. Bandžiau įsivaizduoti kaip atrodė šiandien Liusės bendraklasiai, kuriuos ji taip “myli”. Manęs neviliojo mintis sekti jų pėdomis ir pasakyti ką nors, kas įžeistų kaimynę. Taigi pasakiau:
- Turiu lėkti.
- Kaip tai? - paklausė Liusė. - Juk aš tau dar nepasakojau apie savo atostogas.
- Na gerai jau, gerai pasakok. Tiesiog degu nekantrumu sužinoti apie tavąsias atostogas. - Melavau ir neraudonavau.
- Visas savo atostogas paaukojau savo motinai. - Pradėjo ji, o aš nutaisiau tokią rimtą grimasą, jog, manau, turėjau atrodyti labai baisiai.
- Ahaaa…- nutęsiau aš.
- Žinai, kad mano mama serga bronchine astma?
Tai buvo sudėtingas klausimas. Žinoma, nežinojau, jog Liusės mama - astmatikė. Bandžiau įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu pasakysiu, jog nežinau. Taigi eilinį kartą savo savisaugos jausmo genamas buvau priverstas meluoti:
- Taip, žinoma žinau.
- Tai va, ją išsiuntė į sanatoriją, o aš užsimaniau kartu. Juk Palanga, jūra…
Linktelėjau galva, tuo parodydamas, kad visiškai su ja sutinku.
- Na ir kaip? Ar smagu buvo? - Linksmai paklausiau aš.
Mano linksmumą Liucija turbūt ne taip suprato ir suriko:
- Kas, tavo manymu, ten turėjo būti smagu, ką? - Ji žingtelėjo link manęs.
Man jau nebuvo kur trauktis. Prisirėmiau prie buto durų.
- Na, o kaip gi jūra, žuvėdros? - išsprūdo man.
- Tai, kad aš namie sėdėjau. - Atšovė ji man.
“Na tai jau tavo problemos, panelyte.” - pamaniau aš sau. Paklausiau:
- Kodėl? Ar Mamai buvo kas nors negerai?
- Ką? - sušuko ji. - Ar mano mama tau panaši į mirtiną ligonį?
Iš karto supratau, jog privalau pasakyti, kad ne:
- Ne. Tavo mama puikiai atrodo. Niekad nepasakytum, kad…
- Visą savaitę lijo. - Pertraukė mane Liucija.
Būčiau vėl ištaręs tik “O”, bet prisiminiau, kaip tai nepatiko kaimynei prieš kelias minutes. Ištariau:
- O, blogai. Nepasisekė.
- Kodėl nepasisekė? - įtartinai ramiai paklausė manęs Liusė.
- Bet juk pati sakei, kad nieko gero ten nebuvo.
- Gero nieko, bet sutikau įdomių žmonių.
Pasidarė truputį įdomiau. Pamaniau, gal ji ten buvo sutikusi kokių nors įžymybių, pavyzdžiui televizijos laidų vedėją arba kokį nors reporterį.
- Na, ir? - Pasistengiau labai pabrėžti žodelį “ir”.
- Ar nori, kad papasakočiau? - Be galo klastingai paklausė ji manęs.
- Laukiu tavo pasakojimo su nekantrumu. - Jau automatiškai melavau aš.
- O kas man iš to?
- Iš ko? - nesupratau jos klausimo.
- Na iš to, kad tau viską papasakosiu.
“Na čia jau persūdei, panyte. Dar nori ir pasipelnyti iš savo niekam neįdomios istorijos. To jau nebus.”
Smegenys sau, o liežuvis sau. Tariau:
- O ko gi tu norėtum?
Liucija buvo labai patenkinta savimi po šio mano klausimo.
- Mama man įdavė sąrašiuką prekių ir pinigų ir pasiuntė į parduotuvę, o eiti taip tingisi.
Pasikrapščiau galvą ir tariau:
- Bet juk mergaitės mėgsta vaikščioti po parduotuves.
- Mmmm…- Piktai sumykė Liusė.
Aš viską supratau, dar kartą pasikasiau ir ištariau:
- Parodyk tą sąrašiuką. - Nelabai mandagiai pavyko tai pasakyti.
Ji man padavė popieriuką. Pažvelgiau į jį ir garsiai sau perskaičiau:
- Kefyras, manejezas, pėdkelnės, higieniniai paketai.
- Aha, žiūrėk tik, kad pėdkelnės trečio dydžio būtų.
- O kas gi yra tas manejezas? - Nesupratęs šio keistoko žodžio paklausiau aš.
- Koks dar tau manejezas? Majonezas ten parašyta. Ar skaityti nemoki?
Ji plėšte išplėšė lapelį man iš rankų ir perskaičiusi nuraudo. Supratau, kad rašė būtent Liusė.
- Na, majonezas, tai majonezas. - Šaltai ištariau aš.
- Šaunu. Tu - protingas. Dabar galiu pradėti savo pasakojimą.
Dar kartelį dirstelėjau į sąrašiuką ir nesusivaldžiau nepaklausęs:
- O kokių čia tų paketų reikia?
- Tiesiog žiūrėk, kad būtų su sparneliais.
- Aha, - linktelėjau aš. - Pradėk pasakoti man savo istoriją. - paraginau ją.
- Pradedu. - paskelbė Liucija. - Pirmą dieną, kai nuvažiavau ten…
- Kur? - Pertraukiau. Apsimečiau visišku kvaileliu. “Tegu mano, kad man įdomu”- pamaniau.
- Sanatorijoj, Palangoj. - Šūktelėjo mano pašnekovė. - Koks tu vis dėlto kvailas ir žioplas. O mano mama sakė, kad esi labai protingas ir sumanus.
Nekreipiau dėmesio į šiuos žodžius. Buvau pripratęs, kad mane vadina protingu, o kartais kvailiu. Visi, kas pavydi mano proto, vadina mane kvailiu.
- Nieko čia jau nepadarysi. - Atsakiau.
- Ai… Pirmą dieną pamačiau, jog sanatorijoj gydosi tik seniai. Tik per pietus pastebėjau, kad yra ten ir du jauni vaikinukai.
- Kiek jiems metų buvo? - nutraukiau jos pasakojimą, nes negalėjau ilgiau klausytis Liusės girgždančio balselio.
- Palauk tu. - suriko ji. - Kur skubi? Nepergyvenk. Viską tuoj papasakosiu.
Supratau, kad Liucijai aš tikrai jau įkyrėjau, nes rėkiant jai pradėjo trykšti seilės. Apsivalęs savo kiek apspjaudytą veidelį ištariau:
- Nesijaudink, Liuse. Man labai smalsu kaip ten viskas buvo. Pasakok. - vėl paraginau kaimynę.
- Vienas jų buvo aukštas, o kitas - jo priešingybė. Jiems matyt trūko jaunų žmonių bendrijos ir jie užėjo į mūsų su mama palatą, ar kaip jos ten vadinasi. Vėliau nuėjau pas juos lošti kortomis.
- Na ir ką gi jūs lošėte? - pasiteiravau išsiviepdamas.
- Ogi pokerį iš nusirenginėjimo. - paaiškino Liusė.
- Ką? - mano apatinė lūpa atvėpo taip, jog pamaniau tuoj pasieks grindis.
- Juokauju. - Nusijuokė kaimynė. - Lošėm “durnių” šiaip, iš degtukų.
Nužvelgiau Liuciją nuo kojų iki galvos ir pamaniau: ”Tiems vaikinams pasisekė. Būtų po to visą naktį košmarus sapnavę.”
- Na ir kas susikrovė didžiausius “turtus”? - Mandagiai paklausiau aš.
- Tasai didesnis. Vėliau su mažiuku žaidėm šachmatais. Jis vis man pasidavinėjo, mat manė, kad yra gudrus.
- O ką, nebuvo?
- Iš kur aš galiu žinoti. Po to, kai pralaimėjau, didesnysis, jo vardas Mantgailas, paklausė, kiek man metų. Pasakiau, kad man keturiolika. Mažesnysis, Eduardas, paklausė, kelintoj klasėj mokausi. Tiesiai šviesiai pasakiau, kad aštuntoj. Jie staiga pašoko ir pabėgo į balkoną.
- Tai kiek gi jiems patiems metų, Liuse?
- Po septynioliką. - Į mano klausimą atsakė pašnekovė.
- Ne tiek jau ir daug… O ką jie veikė tame balkone?
- Tiksliai nežinau, bet manau, kad jie ten kūrė planus, kaip manimi atsikratyti.
- Negali būti. Liuse, tu juk tokia simpatiška. - “Kaip Kulverstukas (*1)”- pamaniau.
- Jiems tai buvo visiškai nesvarbu. Svarbiausia jiems buvo amžius. - pasakė ir giliai atsiduso Liusė.
- Na tiek to. Sakyk kas buvo toliau?
- Nieko gero. Nusivedė mane žiūrėti televizoriaus į poilsio kambarį. Ten mane paliko ir užsidarė savo palatoj. Aš juos išvadinau šūdžiais ir dar kažkaip. Vėliau vėl susitaikėm. - Liucija pradėjo berti kaip žirniais į sieną. - Po kiek laiko sužinojau, kad Mantgailas mėgsta rašyti. Skaičiau - jis sugeba rašyti…bent jau man tai patiko. Penktadienį aš išvažiavau, o juos už blogą elgesį išmetė savaite vėliau.
- Už ką? - pagaliau atsirado proga įsiterpti ir man.
- Ar tu kurčias? Už blogą elgesį. Man mama įskundė, kad jie naktim nemiega, klausosi garsiai muzikos, neleidžia ramiai gyventi “sunkiesiems” ligoniams. O jie buvo tokie nuostabūs…- Liucija pakėlė akis, tartum, skaičiuotų voratinklius ant lubų. - Jie buvo tokie… tokie… Oi… Šiaip tai ne tavo reikalas, kokie jie buvo. - ji žiūrėjo į mane.
- Viskas? Tai aš einu apsipirksiu? - Sakiau aš, nes supratau, kad Liucijai reikia pabūti vienai.
- Taip taip. - tarė ji ramiai ir labai švelniai. Netgi nemaniau, kad jos balsas gali būti toks mielas.
Ji nusigręžė, užlipo laiptais į ketvirtą aukštą. Išgirdau durų trinktelėjimą. Pamaniau: ”Na ir kas ten ypatingo toje istorijoje, po paraliais”. Pažvelgiau į sąrašiuką, atsidusau. Nusprendžiau, kad reikia paskubėti, nes ir taip daug laiko sugaišau. Nudardėjau laiptais.


*1 Kulverstukas- animacinių filmų herojus, jaunimo tarpe geriau žinomas Čiburaškos vardu.





2001