Šunauja (III skyrius)

Kitą dieną, prieš pirmąją pamoką, Šunaujos nariai būriavosi už mokyklos kampo ir tenkindami savo prie žalingo poveikio pripratusius plaučius, traukė dūmą. Jie laukė pasirodant Sandros. O ji vis nesirodė…
Sužviegė Broniaus mobilusis:
- Žinutė nuo Sani… Serga…
- Einam, - ištarė Dima gesindamas cigaretę.
Bet jų žvilgsnius staiga patraukė mokykloje dar nematytas vaikinas. Jis buvo didelėmis pilkomis akimis, balta oda. Iš pažiūros – kokių aštuoniolikos metų amžiaus. Kadangi Bronislavas čia jautėsi labai svarbus, buvo tikras, kad būtina susipažinti su visais naujokais.
Vienu žvilgsniu nurodęs sėbrams apsupti vyruką, kreipėsi į jį:
- Sveikas. Gal pavaišintum?
- Kuo? – išsigandusiomis akimis stebėjo gaują užspeistasis.
- Neapsimesk… Norim sutraukt po rytinę…
- Ak, taip.. - praeivis drebančiom rankom iš užančio ištraukė rūkalų pakelį. – Vaišinkitės…
Vadeiva “dovaną” priėmė, bet paleisti drebančio jaunuolio nė negalvojo.
- Kuo vardu? – ištiesė ranką.
- Julius, - tarė spausdamas.
- Mhmm… Bronius aš. O kiti: Dima, Dalius ir Galius.
- Malonu…
- Abiturientas? Mokaisi čia? Matau, kad naujas…
- Galima ir taip pasakyti… Mokytis, tai nesimokau, bet abiturientas kažkada buvau…
Pasigirdo skardus Dimos juokas:
- Ėhė! Juk čia saviškis… Spaudžiu dešinę. Mes irgi ne pirmą kartą “baigiam”, o mokytis vis tiek nesimokom…

Turbūt jau supratote, jog užspeistasis – tas pats Julius, kuriam buvo pavesta “šuniaganio” pareiga. Eidamas keliuku ir mintyse kartodamas drąsinančius žodžius, jis netikėtai per anksti sutiko savo auklėtinius. Tęsiantis, jo akimis, ilgam dialogui, vaikino galvoje kirbėjo viena mintis – neišsiduoti.
“Čia? Dabar? Vienas? Tiesą? Jiems?, - galvojo jis, - Ne! ”
Taigi kalbėdamas dviprasmybėmis jis stengėsi neatskleisti savo tikrojo tikslo šioje mokymo įstaigoje.

Šutvė nusprendė draugiškai palydėti “naujoką” mokyklon.
Įėjus į pastatą Julius suburbėjo turįs nebaigtų reikalų su “vadovybe”, o būrio X nariai, pažadėję, jog susitinka ne paskutinį kartą, nukėblino į klasę.
Vos jiems dingus horizonte, praktikantas nėrė į direktoriaus kabinetą.
- Ak, tai jūs…- nusišypsojo Fiureris, - Vėluojate…
- Manyčiau - man reikėtų atsisakyti pareigų.
- Ką jūs kalbate? Jūs savo mokinių dar net nematėte.
- Ką tik nuo jų pabėgau. Aš nesugebėsiu…
- Pirmas įspūdis, pirmas įspūdis… - tarė rubuilis. – Na, eikite, jums liko tiek nedaug – dar pora mėnesių, o kuo sparčiau tai padarysite, tuo greičiau galėsite imtis normalaus pedagoginio darbo. Nagi…
- Juk suvokiate, kad užduotis – ne mano jėgoms.
- Kiek kartų reikės kartoti? Pakaks tų dramų! Jei nesugebate daryti, kas liepiama – jūs pedagogo darbui netinkamas! Arba vykdote užduotį, arba visi keliai atviri: stokit į vienuolyną ir liekit ašaras!
Šių žodžių praktikantui jau buvo per daug. Jis atsistojo ir paliko kabinetą.
Nužingsniavo tiesiai į klasę, kur jo laukė auklėtiniai.