Klausau tylinčio
telefono
agonijos...
Auginu nagus, kad būtų ką
nukirpti...
Galvoju kodėl
kraujas juodas...
Gilinuosi i sniego
tirpsmo metafiziką
mėnulyje...
Bergždžiai laukiu
pasipilant
švento lietaus
iš lubų...
Liepsnoj beviltiškai
bandau įžvelgt
prasmingą šypseną...
O mama!
Visi išsikraustė
Iš proto
Ir nebeliko kur pasidėti
Man...
„Užsimerk“
Rėkia supuvę lapai...


paukštukas












