Neišraukit manęs iš tėvynės

Neišraukit manęs iš tėvynės

„Brangi ir miela ta vieta, kur praleidom kūdikystę. Jos niekad neužmiršim, nors patys būsim užmiršt“ (Džordžas Baironas).

Lietuva. Tėvynė ... Toks akiai mielas kraštovaizdis. Tas šviesiai mėlynas dangus. Pažemėj šiek tiek pajuodavęs. Aukštyn ritasi rausvos, gelsvos ir net violetinės bangos. Dangaus kamputyje pasirodo jaunas mėnuo. Ąžuolo kamienas šauna į viršų, o vėjyje linguojančių beržo šakų ošimas – gražiausia melodija mano ausims. Mažų lapelių šnaresį pasigauna laukinis vėjas ir nusineša su savimi. Tikiu, tą nuostabų šnaresio aidą išgirs prie lango sėdinti mergaitė, žvelgianti į obuoliais aplipusį medį. Lazdyne spurda žvirbliai. Jaučiu, kaip jų maži kūneliai liečiasi vienas prie kito. Kaip sparneliai daužosi į sausą žemę. Kaip jiems šilta. Kvapnios gėlės ruošiasi miegoti, paslėpdamos žiedadulkių pilnus žiedus. Iš po juodo dirvono kyšo maža kurmio galva. Jo aklos akys stebisi spalvų palete. Tenai, ant pilko tako, baltuoja kiškių nugarėlės. Žinau, tie nusikaltėliai ir vėl šeimininkauja morkų eilėse. Ir jau matau senos moters linksmai piktą veidą, suradus išknistas lysves. Tolumoje pasigirsta gaili vienišo šuns daina. Mėnulio veidas šypsosi. Jis pirmąkart mane mato čia. Čia po daugelio metų...
Praeina sekundė. Kita. Ir dangus patamsėja, o nuobodžiame jo fone užsidega keletas žvaigždžių. Baltas mėnulio paviršius nutvieskia žemę. Kurmio galvos nebėra. Jį išgąsdino pelėdos ūkavimas. Jaučiu, kaip ant veido nukrenta pirmas rasos lašas. Kaip pamažu į žemę ateina naktis. Kaip tyliai sudega maža žvaigždutė, krisdama ir kažkam nešdama svajonę. Kaip žalias žiogas, užsilipęs ant didelio lapo, derina smuiko stygas. Kaip sunkiai merkiasi visą dieną dūkusio vaiko akys. Kaip lengvai į krantą daužosi mažos bangelės. Girdžiu tylios nakties garsus. Uodo zirzimą. Vandenyje plaukiojančias žuvis. Miško alsavimą. Kiekvieną krustelėjimą. Kiekvieną atodūsį. Po mano kojomis šilta samanų paklodė. Mano kojos basos. Jos jaučia žalią vėsą. Menkiausią slieko judesį. Į mano plaučius skverbiasi tyras oras, užmušdamas visas didmiesčio dulkes. Rankose dar nesuvytusi ramunių ir pienių puokštė. Maži rausvi žiedeliai susilieja su geltona pienių mase ir paskęsta žaliuose lapeliuose. Aromatas toks svaigus, kad jo nesumaišysi su niekuo kitu pasaulyje. Kvapas lėtai svaigina mane. Tos žolės (tokios paprastos!) atsisveikina su šiuo pasauliu, vysdamos manam delne. O mano akys... Lai bus palaimintas dangus! Aš galiu matyti!.. Jos švelniai glamonėja upės slėnį, linguojančias nendres ir valtis, paliktas krante, o paskui... Įstringa Grįžulo Ratuose. Ten tiek žvaigždžių! Virš pat galvos kerintis Paukščių Takas, o Šiaurinė žvaigždė mane visad ves teisingu keliu. Dangaus gelmė mane užburia. Rodos, aš skrendu. Nebejaučiu tos samanų paklodės nei žemės po kojomis. Ištiesiu rankas. Tarytum paukštis. Bėgu. Lyg beprotė lygiais laukais. Juokiuosi. Tarsi laumė iš pasakų vaikams. Mano palaidus plaukus draiko švelnus nakties vėjas. O liauną kūną glamonėja vėsa. Aš įstringu šiame voratinkly. Tarp žemės ir dangaus. Tarp pievos ir žvaigždžių. Mėnulis lyg klastingas voras apžavi mane. Tarsi liečiu pirštų galiukais žvaigždes. Ir pasibučiavusi su vilioklių vėju, sudraskau voratinklio gijas. Aš sustoju. Žvelgiu žemyn. Į širdžiai mielą šilą. Kur tiek kartų ėjau su mama. Kur pirmąkart nuskyniau žibutės žiedą ir pamačiau stirnos vaikus. Kur regėjau „Grybų karo“ mūšius. Kur rinkau mėlynes ir skyniau alyvas. Kur stengiausi išgirsti lakštingalos giesmę. Kur bandžiau suskaičiuoti žvaigždes. Kur svajojau... Tie medžiai stovi kaip tada. Tarsi aš būčiau ta pati naivi mergytė, atėjusi ieškoti paparčio žiedo... Aš atsisėdu. Jaučiu, kaip lenkiasi sunkus kadagio lapas. Tyla. Aplink tyla. Tarsi ekstazė. Harmonija. Viduj. Širdy. Taip gera būti čia. Sugrįžti po tiek metų. Matyti visa tai. Ir jausti. Kaip tyliai pasibeldžia nusiraminimas į sielą. Kaip protas pasiduoda širdies valiai. Kaip kūnas atsipalaiduoja. Kaip mintis ištirpsta tirštam rūke... Mano akys pavargo. Pavargo grožėtis naktimi. Jos iš lėto merkiasi. Gęsta lyg užmirštos žvaigždės danguje. Galva vis sunkėja. Ir nejučiomis panyru į tankią žolę. Tarsi į minkštą patalą. Dar žiūriu į skaistų mėnulį. Bandau klausytis svaiginančio žiogo griežimo. Bet jau vėlu. Ir aš jaučiu, kaip keliauju į mielą sapnų šalį. Kaip mane pasitinka graži miego fėja...
***
Saulės spindulys įkyriai lenda į akis. Prasimerkiu. Žolė pasipuošusi sidabrinėmis ašaromis. Jau skleidžiasi ramunių žiedai. Ir bitė tarsi ilgai tykojusi renka nektarą. Į delną nusileidžia margaspalvis drugelis. Lengvi sparneliai plazda ore. Jis staigiai pranyksta ryto aušroje. Medžių lapai (tokie žali ir tokie artimi!) maišosi su žydru dangumi ir rausva saulės aušra. Pilkam arime geltonuoja rugiai. Jų jaunos varpos siūbuoja vėjyje. Čia pat, už kelių metrų, auga linai. Smulkūs melsvi žiedeliai – žvaigždės juodam danguje. Juodoj žemėj įžvelgiu keletą kurmio išraustų kauburėlių. Krūmuos pasigirsta gegutės kukavimas. Akys sulipę. Netiki tuo, ką mato. Tarsi per sapną keliuosi... Ne! Tai tiesa! Aš vėl čia. Lietuvoj. Gimtajam krašte... Mano delnuose gimtosios žemės trupiniai. Aš gulėjau šioj pievoj. Prisiglaudus prie Lietuvos laukų. Tarsi tyliai klausiausi jos širdies plakimo. Aš susiliejau į vieną nedalomą kūną. Aš buvau Jos dalis! Tebeesu... Aš jaučiu Jos alsavimą. Jos karštą kraują, tekantį ir tom gėlėm, ir manimi. Aš juntu Jos gyvybę. Jos kūną ir sielą... Nebegaliu! Jausmai nebetelpa many. Ir aš rėkiu. O aidas nuskamba laukais tolyn. Aš taip beprotiškai ilgėjausi tų vakarų ir tų dienų. Tų pasivaikščiojimų upės krantu. Tų nuostabių saulėlydžių ir saulėtekių. Tos žalumos. To oro. Ir tų lankų, gėlių ir vabalų. Ir tų žvaigždžių, vėsos ir žemės... Tavęs! Lietuva! Tėvyne! Visko! Viską troškau pamatyti... Bet man dar negana.
Pro mano kojas prasliuogia maža skruzdžių virtinė. Tarsi miniatiūrinė kariauna užima Bastiliją. Šturmu puola musės lavoną. Boružė su keturiais taškais ant raudonų sparnų nutupia ant gėlėtos suknelės. „Boružėle, boružėle, tavo namai dega... “ Uždainuoju lyg vaikystėje. Lyg dar tikėčiau ta pasaka... Aš tikiu! Tikiu viskuo, kai esu čia. Kai mano širdis plaka vienu ritmu su ramiais laukais. Kai gamta bunda ir upė nepastebimai teka. Kai paskutinė žvaigždė tolumoje užgęsta. Kai tyliai pradeda kvarkti varlės. Kai žiogas pasislepia rasotoje žolėje. Kai medžiai linguoja, ošdami tokią graudžią melodiją. Kai šimtakojis prausiasi rasos laše. Kai žinau, kad sugrįžau. Kad dar yra tokia vieta, kurioje jaučiuosi žmogumi. Kur pabunda širdis. Kur viskas atsistoja į savo vietas. Kur esu tiesiog laiminga... Aš einu. Ištroškau. Mano kojas prausia žolių šluotos, sudrėkusios nuo rasos. Šiltas pietų vėjas šukuoja plaukus. Pėdos junta birų pakrantės smėlį. Nendrės muša į šonus tarsi gindamos savo valdas. Aš lenkiuosi. Tiesiu ranką. Į šaltą ir tyrą šaltinį. Mano delnu teka vandens upeliai. Lūpos godžiai jį siurbia. Tai tarsi pirmas ir paskutinis įsimylėjėlių bučinys. Toks saldus ir kartus. Mielas ir skaudus. Jaučiu, kaip šalta srovė leidžiasi žemyn stemple į skrandį. Jį maloniai užpildo. Mano drėgnos lūpos prasižioja, įkvėpdamos ryto vėsą. Giliai, giliai. Kad užtektų dar pusei amžiaus. Juk taip ilgai negalėjau įkvėpti šio oro. Lietuvos oro. Negalėjau jausti ryto šilumos. Matyti besiskleidžiančių žiedų. Bundančių paukščių. Buvau toli. Kur net saulę užstoja sunkūs ir tiršti debesys. Kur nematyti nė vienos žvaigždės. Iš kur grįžau. Kad atgimčiau iš naujo. Dar kartą atgimčiau kartu su Lietuva. Kad pamatyčiau tai, ko netekau. Ką palikau. Ką norėjau išvysti... Noriu išsimaudyti. Paskutinį kartą Lietuvoje. Mano kūnas panyra į šaltą upės srovę. Siela tarsi nusiplauna visas tų metų dėmes. Aš jaučiu, kaip šaltis lyg adatos bado kiekvieną mano kūno dalį. Žinau, aš to verta. Tai tarsi bausmė. Bausmė sau...
Šlapi plaukai limpa prie nugaros. Suknelė pinasi tarp kojų. Aš einu gimtaisiais laukais. Gimtaisiais takais. Seniai bemindžiotais. Seniai bevaikščiotais. Stebiu, kaip saulė kyla vis aukštyn ir aukštyn. Kaip balti debesys slenka žydru dangumi. Kaip rasa garuoja, nepalikdama jokios žymės. Kaip į viršų stiebiasi rugių viršūnės. Kaip paukščiai nardo danguje. Kaip pienės pūkas atsiskiria nuo koto ir pranyksta saulės spinduliuose. Kaip po mano kojomis linksta žalumynų galvos. Girdžiu, kaip atsidūsta darbinis arklys prieš ėsdamas ką tik nupjautą žolę. Kaip garduose nerimsta kiaulės, laukdamos pašaro. Kaip katė nenaudėlė paslapčiomis laka pieną. Kaip ramiai miega piemuo, užkluptas šeimininkės. Kaip vyrai prausiasi prie šulinio. Aš nesustoju. Nesustoju pažiūrėti. Tik trumpam atsisuku dar nors kartelį pažvelgti į apsnūdusį sodžių. Tarsi norėdama įsiminti net menkiausias smulkmenas. Ir nueinu tolyn. Negailestingai palikdama tuos svetimus žmones už savęs. Nebeatsigręžiu. Man taip skaudu! Širdis plyšta pusiau. Aš juk iki skausmo žinau kiekvieną šio kaimo kampelį! Bet niekada nepavargčiau į jį žiūrėti. O Viešpatie, juk aš seniai visiems atleidau! Tik man vis dar taip skaudu. Aš įžeista. Aš palikta. Aš juk vienui viena šiam negailestingam pasauly. Tik tu, Lietuva, tu su manimi. Ir aš grįžau, surasti tai, ko neradau kitur. Tėvyne, aš tavęs ieškojau! Tavo laukų, tavo šviesos ir meilės.
Vėl neramiai ošia trys aukštos pušys. Vėl stoviu kryžkelėj. Toj pačioj. Prieš mane tas pats senas kryžius. Didelis. Samanotas. Į mane žvelgia tos pačios graudžios drebulės akys. Taip pat ramiai ir lygiai teka upės srovė. Atsiklaupiu. Jau paskutinį kartą žvelgiu į šiuos laukus. Ir akys bėgioja tartum nusikaltėlės, nežinodamos, į ką dar pažiūrėti. Ką geriau įsidėmėti. Man truks net mažiausio pakelės akmenėlio. Ir šaltame rudenio vėjyje siūbuojančių plikų šakų. Ir eglės žaliaskarės baltame žiemos fone. Net įkyraus musės zirzimo tvankiomis vasaros naktimis. Bet aš turėsiu šitą naktį, rytą. Neišdildomai įrašytus mano atminty. Aš visada kvėpuosiu šituo oru. Užsimerkusi matysiu saulę vakaruose...
Tik didelis kryžius žiūri į mane. Kaip ir tada, prieš dvi dešimtis metų. Kai išvijote mane su kūdikiu ant rankų. Verkiau tada. Prie kryžiaus. Atsisveikindama su namais, su Lietuva... “Likime, tu negailestingas, – šnabžda lūpos tartum maldą. – Nubloškei į kitą pasaulio kraštą! “ Sušunku. Jaučiu, sustingau. Lyg akmuo. Ne tai... Aš medis! Beržas kryžiaus pavėsy. Mano liekną kamieną vėjas linguoja, šakos žaidžia ir lapai šnara. Skausmas išnyko, tik ašaros... Keista, dar rieda sula. Ir man taip gera. Kaip vakar. Tą naktį. Dabar aš žinau, esu dalis... Dalis Lietuvos. Neatskiriama... Tik maldauju, žmonės bejausmiai, neišraukit šį kartą manęs.
(Inga Kvedaravičiūtė, Kauno technologijos universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, trečias kursas)